5 mygtukinių telefonų savybės, kurias šiandien prisimename su šypsena

2000-ųjų pradžioje mobilusis telefonas buvo kur kas daugiau nei priemonė paskambinti ar parašyti SMS. Tai buvo statuso ženklas, žaislas, muzikos grotuvas, nuotraukų albumas, žibintuvėlis, žaidimų konsolė ir kartais net mažas interneto langas į pasaulį.

Tuo metu gamintojai eksperimentavo drąsiai. Vieni telefonai turėjo keistas formas, kiti – slankiojančius korpusus, pasukamus ekranus, spalvotus dangtelius, miniatiūrines kameras ar funkcijas, kurios šiandien atrodo beveik komiškai. Tačiau būtent tos savybės kūrė laikotarpio žavesį.

Dabar, kai išmanieji telefonai tapo panašūs vienas į kitą, senieji mygtukiniai modeliai atrodo kaip atskira technologijų epocha. Jie buvo lėtesni, riboti ir dažnai nepatogūs, bet turėjo charakterį. Štai penkios savybės, kurias daugelis prisimena iki šiol.

Infraraudonųjų spindulių prievadas: failų dalybos milimetrų tikslumu

Prieš „Bluetooth“, „AirDrop“, debesų saugyklas ir greitą mobilųjį internetą buvo infraraudonųjų spindulių prievadas. Mažas tamsus langelis telefono šone arba gale, per kurį buvo galima perduoti kontaktą, melodiją, paveikslėlį ar kitą nedidelį failą.

Tai skambėjo moderniai, bet veikė gana kaprizingai. Du telefonus reikėdavo padėti labai arti vienas kito ir tiksliai sulygiuoti prievadus. Jei bent truputį pajudindavai ranką, ryšys nutrūkdavo. Jeigu failas būdavo didesnis, perdavimas užtrukdavo tiek, kad spėdavai ir susierzinti, ir vėl pabandyti iš naujo.

Mokyklose, kiemuose ar paskaitose tai buvo savotiškas socialinis ritualas. Vienas turėjo naują polifoninę melodiją, kitas – juokingą paveikslėlį, trečias – žaidimą ar kontaktų įrašą. Telefonai būdavo priglaudžiami vienas prie kito lyg du slapti įrenginiai, o visi aplink laukdavo, ar perdavimas pavyks.

Šiandien toks būdas atrodo neįtikėtinai nepatogus. Tačiau tuo metu tai buvo vienas iš nedaugelio nemokamų būdų dalytis turiniu. Kai mobilusis internetas kainavo brangiai, o kompiuterį su kabeliu turėjo ne kiekvienas, infraraudonųjų spindulių prievadas buvo tikras išsigelbėjimas.

Veidrodėlis asmenukėms: dar prieš priekinę kamerą

Kol priekinės kameros netapo įprasta telefono dalimi, gamintojai turėjo sugalvoti, kaip žmogui nusifotografuoti pačiam. Sprendimas buvo labai paprastas: šalia galinės kameros atsirado mažas veidrodėlis.

Jis dažniausiai būdavo apvalus, blizgus, įmontuotas prie objektyvo. Norėdamas pasidaryti nuotrauką, telefoną atsukdavai nugarėle į save, žiūrėdavai į miniatiūrinį atspindį ir bandydavai pataikyti į kadrą. Tai nebuvo patogu, bet veikė pakankamai gerai, kad žmonės tuo naudotųsi.

Nuotraukų kokybė, žinoma, buvo labai kukli. Daugelis kamerų turėjo vos kelias dešimtąsias megapikselio, vaizdas dažnai būdavo grūdėtas, tamsus ir neryškus. Bet tuo metu pats faktas, kad telefonas gali fotografuoti, jau atrodė įspūdingas.

Veidrodėlis buvo ankstyvasis asmenukių eros simbolis. Dar nebuvo filtrų, „Stories“, dirbtinio fono suliejimo ir telefono ekrane matomo savo veido, bet noras nusifotografuoti pačiam jau buvo. Vėliau, kai priekinės kameros tapo standartine įrenginių dalimi, mažasis veidrodėlis dingo beveik nepastebimai.

Jo vietą užėmė LED blykstė, kuri greitai tapo dar viena svarbia funkcija – žibintuvėliu. Ir tai, beje, buvo vienas praktiškiausių išmaniųjų telefonų paveldėtų dalykų.

Virvelės kilpa: kai telefonas buvo aksesuaras

Senuose telefonuose dažnai būdavo maža kilpa virvelei. Dabar tai atrodo keistai, bet tuo metu toks sprendimas buvo visiškai normalus. Telefoną buvo galima pasikabinti ant kaklo, pritvirtinti prie riešo ar papuošti pakabuku.

Kai mobilieji telefonai dar buvo naujiena, jų rodymas buvo beveik statuso dalykas. Verslininkai nešiojo juos ant diržo, jaunuoliai kabindavo ant kaklo, o vėliau prasidėjo visa aksesuarų mada: spalvotos virvelės, pakabukai, blizgučiai, mini žaisliukai, logotipai ir net kvapūs papuošimai.

Telefonas tapo ne tik ryšio priemone, bet ir stiliaus detale. Jis galėjo pasakyti, kokios muzikos klausaisi, kokią komandą palaikai, kokį filmą mėgsti ar tiesiog kokį charakterį nori parodyti. Vieni rinkdavosi ryškias virveles, kiti – minimalistines, treti prikabindavo tiek pakabukų, kad telefonas skambėdavo vos pajudintas.

Virvelė turėjo ir praktinę pusę. Maži mygtukiniai telefonai lengvai tilpo delne, todėl juos buvo patogu nešioti ant kaklo ar riešo. Jie nesvėrė tiek, kiek šiandieniniai dideli išmanieji, ir neatrodė kaip pavojinga plyta, siūbuojanti prie krūtinės.

Kai ekranai pradėjo didėti, o telefonai sunkėti, kilpos dingo. Didelio išmaniojo telefono niekas nebenorėjo nešioti ant kaklo. Tačiau 2000-aisiais tai buvo visiškai normalu – netgi madinga.

Senoji Nokia 3310

SMS kodai žaidimams ir melodijoms

Prieš programėlių parduotuves, prenumeratas ir banko kortelėmis apmokamus pirkinius telefone egzistavo kitas būdas pirkti skaitmeninį turinį – SMS žinutės trumpaisiais numeriais.

Norėjai naujos melodijos? Siunti SMS. Norėjai parsisiųsti logotipą ekranui? Siunti SMS. Žaidime atsirado užrakintas lygis ar papildomas ginklas? Vėl siunti SMS. Kaina dažnai būdavo gerokai didesnė nei paprastos žinutės, o tėvai ne visada džiaugdavosi pamatę sąskaitą.

Tai buvo ankstyvoji mobiliųjų pramogų ekonomika. Java žaidimai, polifoninės melodijos, tapetai, horoskopai, viktorinos ir kiti skaitmeniniai niekučiai buvo parduodami per trumpuosius kodus. Vartotojas išsiųsdavo žinutę, gaudavo atsakymą su kodu arba nuoroda ir tada bandydavo aktyvuoti turinį telefone.

Sistema buvo paprasta, bet ne visada skaidri. Kartais žmogus ne iki galo suprasdavo, kiek kainuos žinutė. Kartais turinys neveikdavo taip, kaip tikėtasi. Kartais vienas netyčia paspaustas mygtukas reikšdavo mokamą paslaugą.

Vis dėlto tuo metu tai buvo didžiulis verslas. Kol dar nebuvo „App Store“ ir „Google Play“, būtent tokios SMS sistemos leido uždirbti iš mobiliųjų žaidimų, melodijų ir papildomo turinio. Šiandien tai atrodo kaip labai primityvus pirkimo modelis, bet anuomet jis veikė stebėtinai plačiai.

WAP internetas: kantrybės testas telefone

Dar viena pamiršta epochos funkcija – WAP internetas. Tai buvo laikas, kai telefonai jau galėjo jungtis prie interneto, bet tas internetas nė iš tolo nepriminė dabartinio.

WAP puslapiai buvo labai paprasti: tekstas, kelios nuorodos, minimalūs meniu, kartais maži paveikslėliai. Jokio patogaus slinkimo, jokių normalių nuotraukų galerijų, jokių vaizdo įrašų. Naršymas vyko mažame ekrane, naudojant skaičių klavišus, o kiekvienas veiksmas reikalavo kantrybės.

Norint pradėti naudotis WAP, dažnai reikėdavo suvesti prieigos taško nustatymus. Tai ne visada pavykdavo iš pirmo karto. Mobiliojo ryšio operatoriai siųsdavo nustatymus SMS žinutėmis, o vartotojai bandydavo suprasti, kodėl telefonas vis tiek neprisijungia.

Kaina taip pat nebuvo maloni. Duomenys buvo brangūs, todėl daugelis WAP naudojo labai atsargiai. Perskaityti orų prognozę, pažiūrėti naujienų antraštes, atsisiųsti melodiją ar patikrinti sporto rezultatą atrodė modernu, bet kartu buvo rizika sąskaitoje pamatyti nemalonų skaičių.

Vėliau WAP pradėjo nykti. Atsirado 3G ryšys, patogesnės naršyklės, „Opera Mini“, spalvoti didesni ekranai ir galiausiai išmanieji telefonai, kurie atvėrė tikrą internetą. Senasis WAP liko kaip prisiminimas apie laikus, kai net kelios teksto eilutės telefone atrodė lyg ateitis.

Kodėl šios funkcijos šiandien kelia nostalgiją

Daugelis šių savybių buvo nepatogios. Infraraudonųjų spindulių ryšys nutrūkdavo nuo menkiausio judesio. Asmenukių veidrodėlis rodė tik apytikslį kadrą. Virvelės trukdydavo, SMS pirkimai kainuodavo per daug, o WAP internetas buvo lėtas ir brangus.

Tačiau būtent dėl to tie telefonai šiandien atrodo gyvi. Kiekvienas modelis turėjo savų keistenybių. Vieni turėjo geresnius žaidimus, kiti – garsesnį garsiakalbį, treti – patogesnę klaviatūrą ar ryškesnį ekraną. Telefonai nebuvo tokie vienodi kaip dabar.

2000-ųjų mygtukiniai telefonai primena laiką, kai technologijos dar buvo ne iki galo nugludintos, bet labai įdomios. Kiekviena nauja funkcija atrodė kaip mažas stebuklas, net jei veikė lėtai, kreivai ar tik trečią kartą.

Šiandien viską darome greičiau: siunčiame failus per sekundes, fotografuojame save aukštos kokybės kamera, mokame keliais prisilietimais ir naršome beveik be ribų. Bet kartais būtent senieji telefonai primena, kiek džiaugsmo kėlė paprasti dalykai – nauja melodija, perduotas paveikslėlis ar pirmą kartą telefone atsidaręs interneto puslapis.