Japoniškas lankstymo būdas, kuris atlaisvina pusę spintos: pagaliau matau visus savo drabužius

Kiekvieną rytą kartojosi tas pats mažas spektaklis. Atidarydavau spintą, kelias sekundes žiūrėdavau į sausakimšas lentynas ir visiškai nuoširdžiai pagalvodavau: „Neturiu kuo apsirengti.“

Drabužių buvo daug. Gal net per daug. Marškinėliai gulėjo vieni ant kitų, megztiniai sviro nuo lentynos krašto, o apatinėje krūvos dalyje slėpėsi daiktai, kurių nebuvau mačiusi kelis mėnesius. Norėdama ištraukti palaidinę iš vidurio, turėdavau pakelti visą krūvą. Dažniausiai ji išslysdavo iš rankų, pusė drabužių nukrisdavo, o aš, jau vėluodama, viską sugrūsdavau atgal.

Vakare spinta atrodydavo dar blogiau nei ryte.

Tada išbandžiau japonišką vertikalaus lankstymo būdą, išpopuliarintą tvarkymosi konsultantės Marie Kondo. Jo esmė labai paprasta: drabužiai nebekraunami vieni ant kitų, o sulankstomi į nedidelius stačiakampius ir sustatomi vertikaliai – beveik kaip knygos lentynoje.

Iš pradžių toks būdas man atrodė šiek tiek keistas. Ar tikrai marškinėliai gali stovėti? Ar džinsai neišvirs? Ar po savaitės viskas vėl nevirs netvarkinga krūva? Tačiau sutvarkiusi pirmą stalčių supratau, kodėl tiek daug moterų nebenori grįžti prie seno laikymo būdo.

Atidariusi stalčių iškart pamačiau viską, ką turiu. Nereikėjo kelti, rausti ar bandyti prisiminti, kas slepiasi apačioje. Dar maloniau buvo tai, kad ištraukus vienus marškinėlius likę liko savo vietose.

Kodėl įprastos drabužių krūvos taip greitai virsta chaosu

Tradicinis laikymo būdas atrodo visiškai logiškas: marškinėliai ant marškinėlių, megztiniai ant megztinių, džinsai ant džinsų. Problemos prasideda ne tada, kai drabužius sulankstome, o tada, kai prireikia vieno konkretaus daikto.

Matome tik tai, kas padėta viršuje. Visa kita dingsta po keliais audinių sluoksniais, tarsi spintoje vyktų archeologiniai kasinėjimai. Jeigu mėgstama palaidinė atsidūrė apačioje, tenka ištraukti viską, kas guli virš jos. Turint laiko krūva dar kartą tvarkingai sulankstoma, tačiau skubant ji dažniausiai tiesiog nustumiama atgal.

Būtent taip ir gimsta tas keistas jausmas, kai spinta pilna, o rengtis nėra kuo. Mes nuolat renkamės viršuje esančius drabužius, nes juos lengviausia pasiekti. Apačioje gulintys daiktai po truputį pasimiršta, todėl mėnesių mėnesius dėvime tuos pačius penkis marškinėlius, nors stalčiuje jų yra dvidešimt.

Apatiniai drabužiai krūvose taip pat susispaudžia, o palaidinės ir minkšti megztiniai nuo viršuje esančių daiktų svorio labiau glamžosi. Vertikalus laikymas šią sistemą apverčia tiesiogine prasme: niekas nebeguli apačioje, nes visi daiktai stovi vienoje eilėje.

Principas paprastas: drabužiai sustatomi kaip knygos

Vertikaliai laikomas drabužis turi būti sulankstytas į nedidelį, gana tvirtą stačiakampį. Jis dedamas ne plokščiai ant lentynos, o pastatomas ant krašto. Tokie stačiakampiai išrikiuojami vienas šalia kito dėžėje, stalčiuje ar negiliame krepšelyje.

Pirmas mano sutvarkytas stalčius neatrodė kaip tobulas vaizdas iš interjero žurnalo. Vieni marškinėliai stovėjo tiesiai, kiti šiek tiek sviro, o keli buvo sulankstyti nevienodo dydžio. Tačiau net ir toks netobulas rezultatas buvo geresnis už seną krūvą. Pagaliau mačiau kiekvieną spalvą ir kiekvieną drabužį.

Vertikalus laikymas gali padėti sutalpinti daugiau daiktų, ypač giliuose stalčiuose, kuriuose anksčiau likdavo neišnaudotos erdvės. Vis dėlto didžiausias jo privalumas man buvo ne papildomi centimetrai. Svarbiausia, kad spinta nustojo būti juodąja skyle, kurioje daiktai dingsta vos atsidūrę po pirmu sluoksniu.

Nuo marškinėlių pradėti lengviausia

Marškinėliai – pats paprasčiausias drabužis, nuo kurio verta pradėti mokytis. Juos paguldau ant lygaus paviršiaus ir išlyginu delnais. Mintyse padaliju į tris vertikalias dalis: vieną šoną kartu su rankove lenkiu į centrą, tada tą patį pakartoju su kitu šonu. Taip susidaro ilgas, gana siauras stačiakampis.

Tuomet jį lenkiu per pusę, palikdama nedidelį tarpą prie krašto, ir dar kartą sulenkiu į dvi arba tris dalis. Galutinis ryšulėlis turi būti tokio aukščio, kad tilptų stalčiuje ir galėtų stovėti.

Pirmą kartą patikrinau jį pastatydama ant stalo. Marškinėliai iškart nuvirto. Pasirodo, sulanksčiau juos per laisvai. Pabandžiusi dar kartą ir tvirčiau prispaudusi audinį gavau mažą stačiakampį, kuris stovėjo be jokios atramos.

Po kelių bandymų rankos įsimena judesius. Dabar vienus marškinėlius sulankstau beveik negalvodama, o skalbinių krūva nebeatrodo kaip valandos trukmės bausmė.

Džinsus lankstau panašiai. Pirmiausia juos perlenkiu išilgai, suglausdama klešnes, o tada sulankstau į tris arba keturias dalis – priklausomai nuo stalčiaus aukščio. Storesni džinsai sudaro didesnius ryšulėlius, tačiau sustatyti eilėje vis tiek užima mažiau chaotiškos vietos nei sukrauti vieni ant kitų.

Plono audinio kelnes lankstau atsargiau, stengdamasi išlyginti raukšles. Vis dėlto lengvai besiglamžančias klasikines kelnes dažniausiai palieku ant pakabos. Vertikalus laikymas naudingas, tačiau dėl jo tikrai nereikia mėginti jėga sutalpinti visko.

Tvarkinga spinta

Apatiniai, kojinės ir liemenėlės pagaliau turi savo vietą

Apatinių drabužių stalčius anksčiau buvo pati netvarkingiausia spintos dalis. Kojinės pasimesdavo, pėdkelnės susipainiodavo, o norėdama rasti vieną konkretų daiktą turėdavau perversti visą turinį.

Kojines dabar sudedu poromis, uždedu vieną ant kitos ir sulenkiu į dvi arba tris dalis. Anksčiau vienos kojinės gumą užversdavau ant kitos, kad pora laikytųsi kartu, tačiau ilgainiui taip galima ištempti gumeles. Sulankstytos kojinės puikiai laikosi ir be šio įpročio, ypač kai sustatomos mažoje dėžutėje.

Kelnaites sulenkiu į kompaktišką stačiakampį ir taip pat sustatau vertikaliai. Liemenėlių nespaudžiu ir nelankstau per pusę – sustatau jas eilėje taip, kad vienas kaušelis švelniai remtųsi į kitą. Taip jos išlaiko formą ir nebesusisuka petnešėlės.

Pėdkelnes atsargiai susuku nuo pirštų į nedidelį ritinėlį ir sustatau vieną šalia kitos. Dabar atidariusi stalčių iškart matau, kurios juodos, kurios storesnės, o kurios dar visai naujos. Smulkmena, bet ryte ji gali išgelbėti nuo gero ketvirčio valandos nervingo ieškojimo.

Megztiniams, rankšluosčiams ir patalynei galioja tas pats principas

Megztinį paguldau lygiai, rankoves lenkiu link centro, šonus taip pat suglaudžiu į vidurį, o gautą stačiakampį sulankstau kelis kartus. Plonesni megztiniai stovėti gali puikiai, tačiau labai stori žieminiai mezginiai tam ne visada tinka. Jų nespaudžiu per jėgą – laikau negiliose krūvelėse po du ar tris.

Šis metodas mane ypač nustebino tvarkant rankšluosčius. Kai jie gulėdavo vienas ant kito, visada griebdavau viršutinį, o apatiniai likdavo beveik nenaudojami. Sulanksčiusi juos į vienodo dydžio stačiakampius ir sustačiusi eilėje pradėjau matyti visus iš karto. Lentyna tapo ne tik tvarkingesnė – atsirado jausmas, kad pagaliau naudoju tai, ką turiu.

Patalynę irgi galima laikyti kompaktiškiau. Paklodes sulankstau iki maždaug knygos dydžio, o visą vieno komplekto turinį įdedu į atitinkamą pagalvės užvalkalą. Taip paklodė, antklodės užvalkalas ir pagalvių užvalkalai niekada nebeišsiskiria po skirtingas lentynas.

Anksčiau beveik kaskart keisdama patalynę rasdavau tinkamą antklodės užvalkalą, bet ilgai ieškodavau prie jo derančių pagalvių užvalkalų. Dabar išsitraukiu vieną ryšulėlį ir jame jau yra visas komplektas. Tokie maži sprendimai ir sukuria jausmą, kad namai pagaliau dirba mano naudai, o ne aš nuolat kovoju su namais.

Brangių organizatorių pirkti nebūtina

Vertikaliai sustatyti daiktai geriausiai laikosi tada, kai stalčiuje yra pertvaros. Jeigu eilė neužpildyta, išėmus kelis marškinėlius likę gali pradėti virsti. Tačiau tam nebūtina pirkti brangių spintos sistemų.

Aš pradėjau nuo paprastų batų dėžių. Nupjoviau per aukštus kraštus ir įdėjau jas į stalčių. Mažesnėse dėžutėse laikau kojines bei apatinius, didesnėse – marškinėlius ir sportinę aprangą. Tinka ir audinių krepšeliai, plastikiniai organizatoriai ar paprasti stalčių skirtukai.

Svarbiausia, kad sulankstytų daiktų aukštis atitiktų dėžės arba stalčiaus aukštį. Jeigu ryšulėliai bus per aukšti, jie kabinsis už stalčiaus viršaus, grius ir vėl sukurs netvarką.

Prieš perkant naujas dėžes verta peržiūrėti turimus drabužius. Tvarkydama savo spintą radau kelias palaidines, kurių nedėvėjau daugybę metų, per mažus džinsus ir sportinius marškinėlius, kuriuos laikiau vien todėl, kad buvo gaila išmesti. Kai šių daiktų neliko, paaiškėjo, kad man reikia gerokai mažiau organizatorių, nei buvau suplanavusi.

Ne visus drabužius verta lankstyti

Vertikalus būdas puikiai tinka marškinėliams, džinsams, sportinei aprangai, namų drabužiams, megztiniams, apatiniams, kojinėms, rankšluosčiams ir daliai patalynės. Tačiau yra daiktų, kurie ant pakabų jaučiasi geriau.

Paltų, striukių, švarkų ir puošnesnių suknelių nelankstau. Ant pakabų taip pat palieku lengvai besiglamžančius marškinius, plono audinio sijonus ir drabužius, kurių formai svarbūs pečiai ar klostės.

Pakabinamus daiktus spintoje išdėliojau nuo ilgiausių iki trumpiausių. Viename krašte kabo paltai ir suknelės, toliau – švarkai, marškiniai ir trumpos palaidinės. Po trumpesniais drabužiais atsirado vietos kelioms dėžėms, kurios anksčiau netilpdavo niekur.

Sulankstytus daiktus suskirsčiau pagal kategorijas. Visi marškinėliai yra vienoje vietoje, sportiniai drabužiai – kitoje, o džinsai turi atskirą eilę. Kai kuriuos daiktus dar išdėliojau pagal spalvas – nuo tamsesnių iki šviesesnių. Tai nėra būtina, tačiau ryte padeda greičiau rasti tai, ko ieškau.

Klaidos, dėl kurių metodas iš pradžių gali nepatikti

Dažniausia mano klaida buvo pernelyg laisvas lankstymas. Tokie drabužiai nestovi, išsiplečia ir nuverčia visą eilę. Problema išsisprendė pradėjus atidžiau išlyginti audinį ir formuoti tvirtesnius stačiakampius.

Kita klaida – noras sulankstyti absoliučiai viską. Pūkinė striukė ar lengva šifoninė suknelė nuo vertikalaus metodo tikrai netaps laimingesnė. Kai kurie daiktai turi kabėti, ir nereikia dėl to kovoti.

Taip pat neverta formuoti per aukštų ryšulėlių. Jeigu daiktas vos telpa stalčiuje, kiekvieną kartą jį uždarant drabužis bus suspaustas ir ilgainiui praras tvarkingą formą.

Pirmasis visos spintos pertvarkymas gali užtrukti kelias valandas. Man tai nebuvo stebuklingas dešimties minučių triukas. Reikėjo ištraukti drabužius, juos peržiūrėti, iš naujo sulankstyti ir kelis kartus perdėlioti dėžutes. Tačiau kasdienė tvarka vėliau tapo daug paprastesnė.

Dabar išskalbtus marškinėlius sulankstau per keliolika sekundžių ir įstatau į jų vietą. Ištraukus vieną daiktą nereikia taisyti visos lentynos. Net kai skubu, spinta nebesubyra nuo vieno neatsargaus judesio.

Labiausiai mane nustebino ne tai, kiek papildomos vietos atsirado. Daug maloniau buvo iš naujo atrasti savo pačios drabužius. Pamačiau palaidines, kurias buvau pamiršusi, pradėjau dažniau keisti derinius ir rečiau kartoti, kad neturiu kuo apsirengti.

Marie Kondo metodui nereikia naujos spintos, prabangių dėžių ar sudėtingų įrankių. Reikia tik šiek tiek laiko, rankų ir noro pabandyti senus daiktus sudėti kitaip.

Kartais spintoje trūksta ne vietos. Kartais joje tiesiog per daug sluoksnių, po kuriais nebematome to, ką jau turime.