Dešimt metų garaže stovėjęs automobilis gali atrodyti kaip naujas, tačiau užvesti jo iš karto nereikėtų

Garažo vartai atsidaro, nuo automobilio nubraukiamas storas dulkių sluoksnis, o odometras rodo vos keliasdešimt tūkstančių kilometrų. Iš pirmo žvilgsnio toks radinys atrodo kur kas patraukliau už kasdien eksploatuotą tokio pat amžiaus automobilį. Kėbulas nesubraižytas, salonas nenutrintas, variklis, regis, neturėjo kada susidėvėti.

Tačiau dešimt metų nejudėjęs automobilis nebūtinai yra geriau išsilaikęs. Jis tiesiog dėvėjosi kitaip. Kol ratai nesisuko ir variklis nedirbo, kuras seno, guminės dalys kietėjo, stabdžiai rūdijo, o elektros instaliacijoje galėjo apsigyventi graužikai. Maža rida tokiais atvejais pasako tik tai, kad automobilis mažai važiavo, bet nieko nepasako apie jo techninę būklę.

Didžiausia klaida – atsinešti naują akumuliatorių, pripilti šviežio benzino ir iš karto sukti raktelį. Prieš pirmąjį užvedimą reikėtų patikrinti bent jau degalų, tepimo, aušinimo, stabdžių ir elektros sistemas. Kartais neatsargus bandymas automobilį „pažadinti“ gali sukelti gedimų, kurių būtų pavykę išvengti atlikus paprastą apžiūrą.

Maža rida neapsaugo alyvos, kuro ir kitų skysčių

Variklio alyva sensta ne tik nuo nuvažiuotų kilometrų. Laikui bėgant joje vyksta oksidacijos procesai, gali kauptis drėgmė, o alyvos priedai pamažu praranda dalį savo savybių. Po dešimties metų niekas negali užtikrinti, kad karteryje esantis skystis dar tinkamai apsaugos guolius, paskirstymo mechanizmą ir kitas judančias dalis.

Tai nereiškia, kad visa sena alyva būtinai virsta tiršta deguto mase. Jos būklė priklauso nuo variklio, laikymo sąlygų, temperatūros svyravimų ir drėgmės. Vis dėlto bandyti užvesti automobilį su dešimtmetį nekeista alyva būtų nepagrįsta rizika. Saugiau ją išleisti, pakeisti filtrą ir tik tada ruoštis sukti variklį.

Dar didesnių problemų gali sukelti senas benzinas. Jis per kelis mėnesius pradeda prarasti pirmines savybes, o per daugelį metų gali oksiduotis, palikti lipnių nuosėdų ir skleisti aitrų, senus dažus primenantį kvapą. Toks kuras gali užkimšti filtrą, siurblį, purkštukus ar seno automobilio karbiuratoriaus kanalus. Dyzelinas taip pat nėra amžinas – bake gali atsirasti vandens, nuosėdų ir mikroorganizmų, ypač jeigu automobilis laikytas drėgnoje vietoje.

Todėl seno kuro nereikėtų tiesiog „atskiesti“ nauju. Po ilgos prastovos verta ištuštinti baką, įvertinti jo vidų, patikrinti vamzdelius ir pakeisti degalų filtrą. Metaliniuose bakuose gali būti prasidėjusi korozija, o šviežias kuras nuo dugno pakelia rūdis bei nuosėdas ir nuneša jas tiesiai į degalų sistemą.

Patikrinti reikia ir aušinimo skystį. Jei jo lygis nukritęs, sistemoje atsirado nuotėkių ar skystis visiškai praradęs spalvą, variklio užvesti negalima. Ilgai stovėjusio automobilio žarnos, apkabos, vandens siurblio sandarikliai ir radiatorius gali pradėti leisti tik sistemai įšilus bei pakilus slėgiui.

Garaže stovintis automobilis

Padangos gali turėti naują protektorių, bet būti nebetinkamos važiuoti

Viena apgaulingiausių ilgai stovėjusio automobilio dalių yra padangos. Protektorius gali atrodyti beveik neliestas, tačiau guma sensta net ir tada, kai automobilis nejuda. Ji kietėja, praranda sukibimą, o šonuose ir tarp protektoriaus griovelių gali atsirasti smulkių įtrūkimų.

Jeigu automobilis visus dešimt metų stovėjo ant tų pačių ratų, padangos gali būti deformuotos tose vietose, kurios rėmėsi į grindis. Nedidelis suplokštėjimas kartais sumažėja padangoms sušilus, tačiau po tokios ilgos prastovos tikėtina, kad deformacija jau yra nuolatinė. Važiuojant tai pasireiškia vibracija, mušimu per vairą ir prastesniu automobilio valdymu.

Padangos pagaminimo datą galima rasti ant jos šono esančiame DOT žymėjime. Net jei nėra akivaizdžių plyšių, dešimties metų senumo padangomis važiuoti didesniu greičiu būtų rizikinga. Ilgai stovėjusiam automobiliui naujas padangų komplektas dažniausiai nėra kosmetinis pirkinys – tai viena svarbiausių saugumo išlaidų.

Taip pat gali būti sukietėję diržai, variklio pagalvės, langų ir durų tarpinės, žarnelės bei įvairūs sandarikliai. Kai kurios dalys pradeda leisti ne stovėdamos, o tik automobiliui vėl pradėjus dirbti, vibruoti ir kaisti. Todėl pirmosiomis dienomis po atgaivinimo reikia stebėti, ar po automobiliu neatsiranda alyvos, aušinimo ar stabdžių skysčio dėmių.

Pavojingiausia gali būti ne variklio, o stabdžių būklė

Stabdžių diskų paviršius pradeda rūdyti net po kelių drėgnų dienų. Dažniausiai plonas rūdžių sluoksnis nusivalo keletą kartų stabdant, tačiau po dešimties metų korozija gali būti gerokai gilesnė. Stabdžių suportai ir jų kreipiamosios gali užstrigti, kaladėlės prilipti prie diskų, o rankinio stabdžio mechanizmas – nebeatsileisti.

Stabdžių skystis taip pat nėra skirtas tarnauti neribotai. Jis sugeria drėgmę, dėl kurios sistemos viduje gali prasidėti korozija, o intensyviai stabdant sumažėja skysčio atsparumas užvirimui. Ilgai stovėjusiame automobilyje jį reikėtų ne tik pakeisti, bet ir patikrinti vamzdelius, žarneles, cilindrus bei suportus.

Būtent todėl faktas, kad automobilis lengvai pajudėjo iš vietos, dar nėra gera žinia. Variklis gali dirbti gražiai, tačiau stabdžiai suveikti nevienodai arba visai nesuveikti tuomet, kai jų labiausiai reikės. Pirmoji kelionė viešuoju keliu neturėtų tapti stabdžių sistemos bandymu.

Mechaninę pavarų dėžę turinčiame automobilyje sankabos diskas gali būti prilipęs prie smagračio, o automatinėje dėžėje problemų gali kilti dėl pasenusio skysčio, sukietėjusių sandariklių ar ilgai nejudėjusių vožtuvų. Bandymas jėga pajudinti užstrigusį mechanizmą kartais padaro daugiau žalos nei pati prastova.

Po variklio dangčiu gali laukti tai, ko iš išorės nematyti

Ilgai nejudantis automobilis yra patogi slėptuvė pelėms ir kitiems smulkiems gyvūnams. Jie gali susisukti lizdą oro filtro dėžėje, ventiliacijos kanaluose ar po variklio dangčiu. Laidų izoliacija kai kuriuose automobiliuose graužikams tampa ypač patraukli, todėl iš pirmo žvilgsnio tvarkinga elektros sistema gali būti pažeista keliose vietose.

Prieš jungiant akumuliatorių verta kruopščiai apžiūrėti laidus, saugiklių dėžę, variklio skyrių ir oro paėmimo kanalus. Sausi lapai, popierius ar lizdo medžiaga prie karštų variklio dalių kelia gaisro pavojų. Pažeistas laidas gali sukelti trumpąjį jungimą vos tik į sistemą bus paduota elektra.

Pats akumuliatorius po dešimties metų beveik neabejotinai bus netinkamas. Tačiau vien jo pakeisti neužtenka. Oksidacija gali būti pažeidusi gnybtus ir masės laidus, o įvairūs jungikliai, relės bei kontaktai dėl drėgmės gali veikti nepatikimai. Pirmiausia reikėtų įsitikinti, kad nėra trumpojo jungimo, ir tik tada prijungti naują energijos šaltinį.

Saugiausia tokį automobilį į dirbtuves nugabenti tralu. Ten galima rankomis patikrinti, ar variklis neužstrigęs, pakeisti skysčius ir filtrus, įvertinti paskirstymo diržą ar grandinę, išvalyti degalų sistemą bei patikrinti stabdžius. Tik atlikus šiuos darbus verta bandyti pirmą kartą užvesti variklį.

Dešimt metų stovėjęs automobilis gali būti puikus radinys, ypač jeigu jis laikytas sausame, vėdinamame garaže ir prieš pastatant buvo tinkamai paruoštas. Tačiau maža rida neturėtų apakinti. Tikroji tokio automobilio kaina paaiškėja ne nubraukus dulkes, o suskaičiavus padangų, stabdžių, skysčių, degalų sistemos ir visų per laiką pasenusių dalių keitimą.