Naujas automobilių mokestis gali turėti absurdišką spragą: mokės ne tie, kurie labiausiai teršia

Lietuvoje vėl grįžta kalbos apie metinį taršių automobilių mokestį. Idėja iš pirmo žvilgsnio skamba logiškai: kas labiau teršia, tas daugiau moka. Tokia taisyklė daugelyje šalių laikoma normaliu būdu skatinti žmones rinktis švaresnius automobilius. Tačiau lietuviška realybė dažnai būna sudėtingesnė nei gražiai parašytas įstatymo pavadinimas.

Jeigu mokestis būtų kuriamas taip, kad mažesnes ar vidutines pajamas gaunantys žmonės, važinėjantys labai senais automobiliais, nuo jo būtų apsaugoti, atsirastų keistas paradoksas. Dūmijantys, techniškai pavargę, seniai moralinį laiką atgyvenę automobiliai toliau važiuotų Lietuvos gatvėmis, o didesnį mokestį mokėtų tie, kurie perka naujesnius, galingesnius automobilius, ypač dyzelinius. Kitaip tariant, sistema gali nubausti ne pačius nešvariausius automobilius, o tuos, kuriuos lengviausia apmokestinti.

Problema ne vien CO₂ skaičiuje

Automobilio tarša dažnai supaprastinama iki vieno skaičiaus – CO₂ emisijos. Tačiau kasdienybėje žmogus mato visai kitą vaizdą. Mieste užtenka atsistoti prie sankryžos už seno dyzelinio automobilio, kuris pajudėdamas palieka juodą debesį, ir tampa aišku: problema nėra tik lentelėje įrašyti gramai vienam kilometrui.

Senas automobilis gali būti ne tik daug CO₂ išmetanti transporto priemonė. Jis gali skleisti daugiau kietųjų dalelių, azoto oksidų, nemalonaus kvapo, dūmų. Būtent tai žmonės kvėpuoja kiemuose, prie mokyklų, daugiabučių aikštelėse, autobusų stotelėse ir siaurose miesto gatvėse. Ir būtent dėl to daugeliui vairuotojų kyla klausimas: jeigu mokestis vadinamas taršos mokesčiu, kodėl jis pirmiausia netaiko į akivaizdžiai dūmijančius automobilius?

Žinoma, socialinė pusė taip pat svarbi. Negalima tiesiog pasakyti mažas pajamas gaunančiam žmogui: „Pirk naują automobilį.“ Dalis žmonių senais automobiliais važinėja ne iš meilės seniems dyzeliams, o todėl, kad kitokio pasirinkimo neturi. Bet jeigu valstybė tik atleidžia juos nuo mokesčio ir nieko daugiau nepasiūlo, tarša niekur nedingsta. Ji tiesiog lieka gatvėje.

Kodėl bausti lengviau nei padėti atsinaujinti

Didžiausias klausimas čia ne tas, ar taršos mokestis reikalingas. Didžiausias klausimas – ką jis iš tikrųjų keičia. Jeigu žmogus turi seną automobilį, gauna vidutines ar mažesnes pajamas ir neturi santaupų, papildomas mokestis jo nepavers elektromobilio ar hibrido pirkėju. Jis tiesiog taps dar vienu finansiniu spaudimu arba bus apeinamas per lengvatas.

Tikras pokytis prasidėtų tada, kai valstybė ne tik baustų už taršą, bet ir padėtų išeiti iš seno automobilio spąstų. Nes šiandien daug žmonių Lietuvoje yra būtent spąstuose: senas automobilis genda, ryja kurą, praeina techninę apžiūrą tik su remontais, bet naujesniam pinigų nėra. O viešasis transportas daug kur vis dar nėra reali alternatyva, ypač gyvenantiems rajonuose, kaimuose ar dirbantiems pamainomis.

Todėl logiška politika turėtų turėti ne tik mokestį, bet ir atsinaujinimo kelią. Pavyzdžiui, aiškią paramą atsisakant seno taršaus automobilio, lengvatines paskolas mažesnes pajamas gaunantiems žmonėms, paramą naudotam, bet gerokai švaresniam automobiliui, o ne vien naujam elektromobiliui. Nes paprastam žmogui 35 tūkst. eurų kainuojantis elektromobilis nėra realus sprendimas, kad ir kaip gražiai jis atrodytų pristatymuose.

Naujas galingas dyzelis ir senas dūmijantis automobilis nėra tas pats

Čia atsiranda dar vienas jautrus momentas. Naujas galingesnis dyzelinis automobilis gali turėti didesnę CO₂ emisiją nei mažas benzininis ar hibridinis modelis. Tačiau jis dažnai turi modernesnes taršos mažinimo sistemas, filtrus, griežtesnius standartus. Tuo metu senas dyzelis, kuriam jau seniai pašalintas kietųjų dalelių filtras arba kuris važinėja techniškai pavargęs, realiame kelyje gali būti kur kas nemalonesnis aplinkiniams.

Todėl vien tik formulė pagal kuro rūšį, galią ar CO₂ gali sukurti neteisingumo jausmą. Žmogus nusiperka naujesnį, saugesnį, techniškai tvarkingesnį automobilį, moka daugiau, o šalia toliau važiuoja senas automobilis, kuris kiekvieną rytą užkuria kiemą dūmų debesyje. Tada vairuotojui natūraliai kyla klausimas: ar čia tikrai kova su tarša, ar tiesiog dar vienas patogus mokestis?

Jeigu valstybė nori, kad žmonės patikėtų tokiu mokesčiu, ji turi aiškiai parodyti, kad tikslas nėra surinkti pinigus. Tikslas turi būti mažiau dūmų gatvėse, švaresnis oras ir realesnė galimybė žmonėms persėsti į tvarkingesnius automobilius.

Metinis taršos mokestisNuotrauka: Sukurta DI

Techninė apžiūra turėtų būti griežtesnė ten, kur tarša akivaizdi

Viena iš didelių problemų – reali automobilio būklė. Popieriuje automobilis gali atrodyti vienaip, o kelyje – visai kitaip. Jeigu transporto priemonė dūmija, skleidžia aštrų kvapą, turi pašalintą filtrą ar važinėja su prastai veikiančia išmetimo sistema, tai turėtų būti ne tik mokesčio, bet ir kontrolės klausimas.

Daug žmonių Lietuvoje puikiai žino situaciją: automobilis techniškai „praėjo“, bet realiai už jo važiuoti neįmanoma. Tokiais atvejais taršos politika praranda prasmę. Nes sąžiningas vairuotojas, kuris prižiūri automobilį, moka už remontus ir renkasi švaresnį modelį, jaučiasi baudžiamas. O tas, kuris važinėja su akivaizdžiai netvarkinga mašina, dažnai lieka nuošalyje.

Todėl metinis mokestis turėtų būti tik viena dalis. Kita dalis – reali taršos kontrolė, griežtesnis požiūris į pašalintus filtrus, dūmingumą ir automobilius, kurie gatvėje akivaizdžiai nuodija aplinkinius. Kitaip mokestis taps ne ekologine priemone, o dar viena eilute vairuotojo išlaidose.

Paprastas žmogus turi gauti pasirinkimą, o ne tik sąskaitą

Lietuvoje labai dažnai daroma ta pati klaida: žmonėms pasakoma, ko negalima arba už ką reikės mokėti, bet nepasakoma, kaip realiai pereiti prie geresnio varianto. Jei šeima gyvena rajone, turi du vaikus, važiuoja į darbą 25 kilometrus ir turi seną universalą, jai neužtenka moralinio raginimo „rinkitės netaršų transportą“. Jai reikia praktiško kelio.

Tas kelias galėtų būti paprastas: atiduodi seną taršų automobilį utilizuoti, gauni realią paramą ne tik naujam elektromobiliui, bet ir ekonomiškam naudotam hibridui, mažam benzininiam automobiliui, viešojo transporto metiniam bilietui ar kitai mažiau taršiai alternatyvai. Parama turėtų būti nukreipta ne į tuos, kurie ir taip gali nusipirkti naują automobilį, o į tuos, kurie šiandien įstrigę su senu.

Jeigu to nėra, sistema tampa socialiai keista. Turtingesnis žmogus sumoka mokestį ir važiuoja toliau. Mažesnes pajamas gaunantis žmogus nuo mokesčio galbūt atleidžiamas, bet jo automobilis lieka toks pats. O oras mieste nepagerėja tiek, kiek turėtų.

Lietuvai reikia ne vien mokesčio, o normalaus plano

Taršių automobilių mokestis gali būti logiškas įrankis, bet tik tada, kai jis yra platesnio plano dalis. Vienas mokestis neišspręs nei senų automobilių problemos, nei viešojo transporto trūkumų, nei mažų pajamų klausimo. Jis gali tik suerzinti vairuotojus ir sukurti dar vieną jausmą, kad valstybė pirmiausia moka nubausti, o ne padėti.

Jeigu Lietuva iš tikrųjų nori mažiau taršių automobilių, reikia žiūrėti į visą grandinę. Kiek žmonių gali sau leisti atsinaujinti automobilį? Kiek kainuoja tvarkingas naudotas hibridas? Ar parama pasiekia tuos, kuriems jos labiausiai reikia? Ar techninė apžiūra tikrai išgaudo dūmijančius automobilius? Ar viešasis transportas regionuose yra toks, kad žmogus galėtų bent kartais palikti automobilį namuose?

Kol į šiuos klausimus nėra aiškių atsakymų, metinis taršos mokestis gali atrodyti kaip bandymas gesinti gaisrą sąskaita už vandenį. Popieriuje skamba gražiai, bet gatvėje žmonės vis tiek matys tuos pačius senus dūmijančius automobilius.

Ir čia yra pagrindinė problema. Ne tai, kad Lietuvoje negalima apmokestinti taršos. Galima. Bet jeigu mokestis nepaskatina pakeisti pačių taršiausių automobilių, jeigu paprastam žmogui nesuteikiama reali galimybė persėsti į švaresnę transporto priemonę, tada visa idėja praranda prasmę. Tada mokestis tampa ne keliu į švaresnį orą, o dar vienu lietuvišku paradoksu: mokame už taršą, bet toliau ja kvėpuojame.