Uodų platinamas virusas artėja prie lietuvių atostogų maršrutų: pavojus jau fiksuojamas Italijoje ir Graikijoje

Vasarą apie uodus dažniausiai galvojame kaip apie nemalonų, bet įprastą dalyką. Jie gadina vakarą terasoje, neleidžia ramiai miegoti prie ežero, erzina kelionėje, kai norisi tik pasėdėti lauke po saulėlydžio. Tačiau šiemet Europos sveikatos specialistai vis garsiau primena, kad kai kuriose šalyse uodo įkandimas gali reikšti ne tik niežtintį guzelį.

Europoje daugėja Vakarų Nilo viruso atvejų. Tai liga, kurią platina užsikrėtę uodai, o jos židiniai šiemet jau fiksuojami šalyse, į kurias vasarą dažnai keliauja ir lietuviai – ypač Italijoje bei Graikijoje. Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenimis, iki 2026 m. liepos 22 d. Europoje buvo nustatytas 81 vietinis žmogaus užsikrėtimo Vakarų Nilo virusu atvejis šešiose šalyse: Italijoje, Graikijoje, Šiaurės Makedonijoje, Rumunijoje, Ispanijoje ir Prancūzijoje. Paveiktos 35 teritorijos, iš jų daugiausia – Italijoje ir Graikijoje.

Labiausiai išsiskiria dvi lietuvių pamėgtos kryptys

Didžiausias atvejų skaičius šiuo metu fiksuojamas Italijoje. ECDC duomenimis, ten patvirtinti 46 vietiniai užsikrėtimo atvejai, o viruso paveiktos teritorijos apima 20 regionų. Tai reiškia, kad kalbama ne apie vieną izoliuotą vietovę ar nedidelį protrūkį – viruso geografija platesnė ir apima skirtingas šalies dalis.

Graikijoje situacija kelia nerimą dėl ligos eigos. PSO nurodo, kad iki liepos 22 d. Graikijoje patvirtintas 21 atvejis, iš jų net 20 pacientų pasireiškė neuroinvazinė ligos forma – tai reiškia, kad buvo paveikta centrinė nervų sistema, pasireiškė tokios būklės kaip encefalitas ar meningitas. Trylika žmonių tuo metu tebebuvo gydomi ligoninėje, o 14 atvejų buvo nustatyti vos per vieną savaitę.

Lietuviams tai svarbu ne todėl, kad reikėtų paniškai atšaukti keliones, o todėl, kad Italija, Graikija, Ispanija ir Prancūzija yra labai įprasti vasaros maršrutai. Žmonės skrenda į salas, nuomojasi apartamentus, vakarais vaikšto senamiesčiuose, valgo lauko kavinėse, leidžia laiką prie baseinų ar vandens telkinių. Būtent tokiose situacijose apsauga nuo uodų dažnai atrodo kaip smulkmena, nors šiemet ji tampa kur kas rimtesniu dalyku.

Pavojingiausia tai, kad dauguma nieko nejaučia

Vakarų Nilo virusas yra klastingas tuo, kad dauguma užsikrėtusių žmonių gali visai nejausti jokių simptomų. NVSC nurodo, kad inkubacinis laikotarpis paprastai trunka nuo 3 iki 14 dienų, o apie 80 proc. užsikrėtusiųjų ligos požymių nejaučia. Daliai žmonių gali pasireikšti karščiavimas, galvos ar raumenų skausmas, nuovargis, pykinimas, vėmimas, bėrimas ar padidėję limfmazgiai.

Būtent dėl to keliautojai kartais nesusieja savijautos pablogėjimo su kelione. Žmogus grįžta iš atostogų, po kelių dienų pakyla temperatūra, skauda galvą, jaučiamas silpnumas – ir pirmoji mintis dažnai būna apie peršalimą, kondicionierių viešbutyje ar nuovargį po skrydžio. Tačiau po kelionės į teritorijas, kuriose fiksuojamas Vakarų Nilo virusas, tokių simptomų nereikėtų ignoruoti.

Sunkios ligos formos nėra dažnos, bet jos gali būti pavojingos. PSO pabrėžia, kad maždaug 1 iš 150 užsikrėtusiųjų gali išsivystyti sunki infekcija, paveikianti centrinę nervų sistemą. Tokiais atvejais gali pasireikšti aukšta temperatūra, sprando sustingimas, sumišimas, drebulys, traukuliai, raumenų silpnumas, paralyžius ar net koma.

Uodų įkandimai

Kaip virusas plinta ir kodėl vasara jam palanki

Vakarų Nilo virusas dažniausiai cirkuliuoja tarp paukščių ir uodų. Uodai užsikrečia siurbdami infekuotų paukščių kraują, o vėliau virusą gali perduoti žmogui ar gyvūnui. Įprasto buitinio kontakto metu žmogus nuo žmogaus neužsikrečia, todėl tai nėra liga, kuri plistų kaip gripas ar COVID-19. Vis dėlto retai virusas gali būti perduodamas per kraujo perpylimą, organų transplantaciją, nėštumo ar žindymo metu.

Šiam virusui labai svarbios oro sąlygos. Karštesnės vasaros, ilgesnis šiltasis sezonas, drėgnos vietos ir stovintis vanduo sudaro palankesnes sąlygas uodams daugintis. PSO atkreipia dėmesį, kad Europoje daugiausia žmonių užsikrečia uodų sezono metu – nuo vėlyvo pavasario iki rudens, o didžiausias perdavimas dažniausiai fiksuojamas liepos–rugsėjo mėnesiais.

Tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl ši tema keliautojams tampa aktuali būtent dabar. Liepos pabaiga ir rugpjūtis – pats atostogų pikas, kai žmonės renkasi šiltas Europos šalis, daugiau laiko leidžia lauke ir dažnai mažiau galvoja apie paprastą, bet veiksmingą apsaugą nuo vabzdžių.

Ką daryti keliaujant ir grįžus namo

Svarbiausia – ne panika, o paprasti įpročiai. Keliaujant į Italiją, Graikiją, Ispaniją, Prancūziją ar kitas pietų Europos šalis verta turėti repelentą, dėvėti lengvus, kūną dengiančius drabužius vakarais, vengti ilgo buvimo lauke auštant ir temstant, kai uodai aktyvesni. Taip pat verta rinktis kambarius su tinkleliais, kondicionieriumi ar bent jau pasirūpinti, kad nakčiai nebūtų paliekami atviri langai be apsaugos.

Labai svarbu ir tai, kas dažnai pamirštama: uodai veisiasi stovinčiame vandenyje. Net ir viešint apartamentuose ar sodyboje reikėtų atkreipti dėmesį į vandens pilnus vazonų padėklus, kibirus, vaikų žaislus, lauko indus ar kitus kampus, kuriuose po lietaus gali kauptis vanduo. PSO taip pat rekomenduoja šalinti stovintį vandenį iš aplinkos, nes taip mažinamos uodų veisimosi vietos.

Žmonėms, kurie jau grįžo iš kelionės ir po kelių dienų ar savaičių pajuto neįprastą karščiavimą, stiprų galvos skausmą, bėrimą, sprando sustingimą ar neurologinius simptomus, reikėtų kreiptis į gydytoją ir paminėti, kur buvo keliauta. Tai ypač svarbu vyresnio amžiaus žmonėms ir tiems, kurie turi lėtinių ligų ar silpnesnį imunitetą.

Šiuo metu žmonėms nėra nei specifinio antivirusinio gydymo, nei plačiai naudojamos vakcinos nuo Vakarų Nilo viruso. Gydymas dažniausiai yra simptominis, o sunkiais atvejais reikalinga ligoninės pagalba.

Vasaros kelionės dėl to netampa pavojingos savaime. Tačiau šiemet uodų įkandimų pietų Europoje nebeverta laikyti tik mažu nepatogumu. Kartais būtent tokios smulkmenos, kaip repelentas rankinėje ar ilgesnės kelnės vakare, gali apsaugoti nuo problemos, apie kurią dauguma pagalvoja tik tada, kai jau būna per vėlu.