Kodėl atrodo, kad laikas vėl slenka kaip vaikystėje: internetas kaltina greitintuvą, bet tikroji priežastis daug arčiau

Pastaruoju metu internete pasklido labai keistas, bet kažkuo malonus jausmas: žmonės pradėjo rašyti, kad laikas tarsi sulėtėjo. Dienos nebeprabėga taip greitai, savaitės nebesusilieja į vieną pilką juostą, o vakaras kartais vėl atrodo ilgas. Lyg vaikystėje, kai vasaros atostogos trukdavo visą amžinybę, o viena diena galėdavo sutalpinti ir kiemą, ir draugus, ir ledus, ir nuobodulį, ir dar pusę gyvenimo.

Žinoma, internetas labai greitai rado paaiškinimą. Esą viskas prasidėjo tada, kai Didysis hadronų greitintuvas buvo sustabdytas planuotiems darbams. TikTok, komentarai, memai ir trumpi vaizdo įrašai ėmė kartoti tą pačią mintį: kol greitintuvas veikė, laikas bėgo per greitai, o dabar mokslininkai tarsi paspaudė pauzę, ir pasaulis pagaliau grįžo į normalų ritmą.

Skamba absurdiškai, bet kartu labai viliojančiai. Nes daugelis mūsų tikrai jaučia, kad pastarieji metai kažkur dingo. 2019-ieji atrodo lyg vakar, 2020-ieji – lyg atskira planeta, o laikotarpis po pandemijos daug kam susiliejo į vieną ilgą, keistą, pavargusį tęsinį. Todėl mintis, kad kažkur po Šveicarijos ir Prancūzijos pasienio žeme stovintis milžiniškas įrenginys galėjo „pagreitinti laiką“, tampa tobula interneto legenda.

Tik bėda ta, kad greitintuvas nėra realybės nuotolinio valdymo pultas. Jis negali padaryti taip, kad pirmadienis Klaipėdoje prabėgtų greičiau, o trečiadienis Vilniuje staiga užsitęstų kaip vaikystės vasara. Tikroji priežastis greičiausiai yra ne fizikoje, o mūsų galvose.

Kodėl ši teorija taip lengvai prilipo

Sąmokslo teorijos dažniausiai veikia tada, kai paima tikrą jausmą ir jam priskiria labai paprastą paaiškinimą. Šiuo atveju jausmas tikras. Daug žmonių iš tiesų jaučia, kad laikas pastaraisiais metais bėgo nenormaliai greitai. Ir daug kas dabar pagauna save galvojant: kažkas pasikeitė, dienos lyg truputį sulėtėjo.

Kai žmogus jau turi tokį jausmą, jam tereikia patogaus simbolio. Didysis hadronų greitintuvas tam tinka idealiai. Jis paslaptingas, milžiniškas, požeminis, susijęs su dalelėmis, energija, visata, laiku ir dalykais, kurių dauguma žmonių iki galo nesupranta. Jei reikėtų sugalvoti tobulą objektą interneto mitui apie „laiko sutrikimą“, sunku būtų rasti geresnį.

Be to, pats žodis „greitintuvas“ skamba pavojingai tinkamai. Jis kažką greitina. Vadinasi, žmonių vaizduotėje labai lengva padaryti šuolį: gal jis greitino ne tik daleles, bet ir mūsų gyvenimą? Mokslui tai neturi pagrindo, bet interneto logikai to visiškai pakanka.

Mes mėgstame paaiškinimus, kurie paverčia vidinį chaosą išoriniu įvykiu. Daug lengviau galvoti, kad dėl keisto laiko pojūčio kaltas įrenginys Europoje, nei pripažinti, kad mes patys esame pavargę, persisotinę informacija ir praradę normalų dienų ritmą.

Laikas vaikystėje tikrai slinko kitaip

Kai buvome vaikai, metai atrodė milžiniški. Viena vasara galėjo būti ištisa epocha. Laukimas iki gimtadienio trukdavo begalybę. Viena savaitė pas senelius atrodydavo kaip atskiras gyvenimas. Tai ne nostalgijos klaida – vaikui laikas iš tikrųjų jaučiasi kitaip.

Viena priežastis labai paprasta: vaikui vieneri metai yra didelė jo gyvenimo dalis. Dešimtmečiui vieni metai yra dešimtadalis viso gyvenimo. Trisdešimtmečiui – tik viena trisdešimtoji. Kuo vyresni tampame, tuo mažesnė atrodo kiekvienų metų dalis bendrame gyvenimo paveiksle.

Kita priežastis – naujumas. Vaikystėje beveik viskas nutinka pirmą kartą. Pirmas draugas, pirmas dviratis, pirmas savarankiškas išėjimas į parduotuvę, pirmas didelis nusivylimas, pirmos atostogos prie jūros, pirmas kartas, kai iki vėlumos leidžia būti lauke. Smegenys tokius įvykius fiksuoja ryškiai, nes jie nauji.

Suaugus daug kas kartojasi. Darbas, sąskaitos, tos pačios parduotuvės, tie patys maršrutai, tie patys ekranai, tas pats rytinis kavos puodelis. Kai dienos panašios viena į kitą, atmintis jų nebeišskiria. Vėliau atsigręžiame atgal ir atrodo, kad mėnuo tiesiog pradingo. Ne todėl, kad laikas fiziškai pagreitėjo, o todėl, kad smegenys neturėjo už ko jo „užkabinti“.

Kodėl pastarieji metai prabėgo taip greitai

Pastarieji beveik du dešimtmečiai buvo ne šiaip suaugimo laikotarpis. Tai buvo nuolatinio informacijos triukšmo era. Išmanieji telefonai, socialiniai tinklai, naujienų srautai, trumpi vaizdo įrašai, pranešimai, komentarai, žinutės, darbas per ekranus, nerimas dėl pasaulio, pandemija, karai, ekonominės krizės, dirbtinis intelektas, politinės įtampos – viskas ėjo vienu metu.

Mūsų galvos buvo apkrautos taip, lyg kiekvieną dieną turėtume suvirškinti ne dieną, o mažą informacinį sprogimą. Tuo metu realus gyvenimas dažnai tapo suspaustas tarp ekranų. Atsikėlei, pažiūrėjai telefoną, padirbai, paskrolinai, pavargai, vėl pažiūrėjai telefoną, nuėjai miegoti. Diena įvyko, bet ar ji paliko prisiminimą?

Kai gyvenimas persikelia į ekraną, laikas tampa keistas. Viena vertus, valandos dingsta greitai. Kita vertus, viduje lieka tuštumos jausmas, nes smegenys gauna daug dirgiklių, bet mažai tikrų patirčių. Matėme šimtus vaizdo įrašų, bet beveik nieko neatsimename. Perskaitėme daugybę antraščių, bet dienos pabaigoje sunku pasakyti, ką iš tikrųjų gyvenome.

Todėl jausmas, kad „laikas bėgo per greitai“, gali būti ne mistika, o per didelio gyvenimo automatinio režimo pasekmė.

Kodėl dabar jis gali atrodyti lėtesnis

Jei pastaruoju metu atrodo, kad laikas sulėtėjo, nebūtinai reiškia, kad pasikeitė visata. Gali būti, kad pasikeitė mūsų dėmesys. Kai socialiniuose tinkluose pradėjo plisti mintis apie sulėtėjusį laiką, žmonės ėmė jį stebėti. O ką pradedi stebėti, tą pradedi ir jausti stipriau.

Tai labai paprastas psichologinis triukas. Pamatote kelis vaizdo įrašus apie tai, kad laikas dabar slenka lėčiau. Algoritmas jums parodo dar daugiau tokių pačių. Komentaruose žmonės rašo: „Aš irgi tai jaučiu.“ Tada kitą kartą, kai sėdite darbe, laukiate autobuso ar tiesiog nuobodžiaujate namuose, smegenys iškart pasiūlo paaiškinimą: štai, laikas tikrai sulėtėjo.

Iš tikrųjų galbūt jūs tiesiog pirmą kartą per ilgą laiką atkreipėte dėmesį į laukimą. Į tylą. Į nuobodulį. Į tai, kad diena turi tarpų, kurie nėra užpildyti ekranu. Ir tas jausmas primena vaikystę ne todėl, kad kažkas išjungė greitintuvą, o todėl, kad vaikystėje mes daug dažniau tiesiog būdavome.

Nuobodulys anksčiau buvo natūrali dienos dalis. Dabar mes jį iškart užkamšome telefonu. Todėl kai tik atsiranda kelios lėtos minutės, jos atrodo beveik keistos.

Pavargome ne nuo laiko, o nuo tempo

Man atrodo, kad ši teorija taip išpopuliarėjo todėl, kad žmonės yra pavargę nuo nuolatinio greičio. Visi kažkur skuba, viskas turi būti greičiau, atsakymai iš karto, naujienos dabar, rezultatai šiandien, reakcijos per sekundes. Net poilsis tapo greitas: trumpi vaizdo įrašai, greiti įspūdžiai, greitas maistas, greitas turinys, greiti santykiai, greitas pyktis ir greitas pamiršimas.

Tokiame pasaulyje mintis, kad laikas staiga sulėtėjo, skamba ne kaip bausmė, o kaip išgelbėjimas. Žmonės nori tikėti, kad kažkas pagaliau paspaudė pauzę. Kad yra priežastis, kodėl galima sustoti. Kad nereikia jaustis kaltam dėl lėtesnės dienos, nes gal tai ne tinginystė, o kosminis reiškinys.

Bet gal mums nereikia sąmokslo teorijos, kad leistume sau sulėtėti. Gal užtenka pripažinti, kad žmogaus protas nėra sukurtas be perstojo ryti turinį, naujienas ir nerimą. Gal ilgesnė diena yra ne keistas gedimas, o priminimas, kad normalus gyvenimo ritmas neturi būti nuolatinis bėgimas.

Socialiniai tinklai padaro jausmą masiniu

Vienas žmogus pajunta, kad diena keistai ilga. Tai būtų tik asmeninė būsena. Bet kai tą patį jausmą pamato tūkstančiai žmonių, jis tampa reiškiniu. Socialiniai tinklai labai greitai paverčia nuotaiką kolektyvine tiesa.

Pirmiausia pamatai vieną vaizdo įrašą. Tada antrą. Tada komentarą, kad „visi tai jaučia“. Tada pradedi ieškoti patvirtinimo savo dienoje. Ir, žinoma, randi. Nes kiekvieno žmogaus dienoje būna lėtų minučių. Būna nuobodžių susitikimų, ilgų vakarų, laukimo prie kasos, tylos automobilyje, keisto vangumo po pietų.

Algoritmui nesvarbu, ar teorija teisinga. Jam svarbu, kad ji įtraukia. O ši teorija įtraukia idealiai: joje yra mokslas, paslaptis, nostalgija, vaikystė, bendras jausmas ir mažas sąmokslas. Ji ne per baisi, ne per agresyvi, beveik jauki. Tokias istorijas žmonės dalijasi noriai.

Ir tada nutinka paradoksas: mes pradedame jausti ne patį laiką, o istoriją apie laiką.

Graži metafora, bet ne paaiškinimas

Didysis hadronų greitintuvas čia greičiausiai yra tik labai patogus simbolis. Jis netapo mūsų gyvenimo laikrodžiu. Jis nesutrumpino vaikystės, nepagreitino dvidešimtmečių ir nesulėtino šios vasaros. Tačiau kaip metafora jis veikia puikiai.

Nes daugelis mūsų iš tikrųjų jaučiasi taip, lyg kažkas ilgai būtų laikęs pasaulį pagreitintu režimu. Lyg metai būtų slydę per pirštus. Lyg prisiminimai būtų suplokštėję į vieną ilgą naujienų juostą. Ir dabar, kai atsirado menkiausias lėtumo pojūtis, mes norime jam rasti priežastį.

Gal tiesa daug paprastesnė ir kartu skaudesnė. Mes užaugome. Pavargome. Per daug laiko praleidome ekranuose. Per mažai kūrėme ryškių prisiminimų. Per ilgai gyvenome laukimo režimu: geresnių naujienų, atostogų, algos, ramybės, aiškumo, normalumo.

Todėl kai diena staiga atrodo ilgesnė, tai nebūtinai reiškia, kad kažkur Šveicarijoje sustojo laiko mašina. Gal tiesiog mūsų galva pagaliau trumpam išlindo iš triukšmo.

Ir gal tai nėra blogai. Jei laikas vėl slenka lėčiau, verta ne ieškoti kaltų, o pasinaudoti proga. Išeiti pasivaikščioti be telefono. Susitikti su žmogumi gyvai. Padaryti kažką pirmą kartą. Susikurti prisiminimą, kurį smegenys turės už ko laikyti.

Nes vaikystėje laikas buvo ilgesnis ne todėl, kad pasaulis sukosi kitaip. Jis buvo ilgesnis todėl, kad mes jame buvome labiau.