Ar galima sutaupyti dyzelino į baką pilant saulėgrąžų aliejų: triukas atrodo pigus, bet gali baigtis brangiu remontu

Kai degalinėje dyzelino kaina vėl nemaloniai pakyla, dalis vairuotojų pradeda ieškoti visokių būdų sutaupyti. Vieni renkasi pigesnes degalines, kiti važiuoja ramiau, treti tikrina padangų slėgį, o kai kurie prisimena senus pasakojimus apie „dyzelius, kurie važiuoja beveik bet kuo“. Tada į galvą ateina klausimas, kuris automobilių forumuose kartojasi jau daugelį metų: o kas, jei į dyzelino baką įpilčiau saulėgrąžų aliejaus?

Iš pirmo žvilgsnio mintis atrodo beveik gudri. Saulėgrąžų aliejus dega, yra pigesnis per akcijas, jo galima nusipirkti bet kuriame prekybos centre, o senų dyzelinių automobilių savininkai kartais pasakoja, kad jų automobiliai „važiuodavo ir ant aliejaus“. Ypač dažnai minimi seni atmosferiniai dyzeliai, kurių konstrukcija paprastesnė nei šiuolaikinių variklių su „Common Rail“, DPF filtrais, EGR sistemomis ir „AdBlue“.

Tačiau čia slypi pavojinga klaida: tai, kad variklis užsiveda ir kurį laiką važiuoja, dar nereiškia, kad toks kuras jam tinka. Kepimo aliejus nėra dyzelinas. Jis pagamintas maistui, o ne aukšto slėgio degalų sistemai. Jo klampumas, degimo savybės, elgsena šaltyje ir cheminis stabilumas labai skiriasi nuo degalinėse parduodamo dyzelino.

Todėl toks „taupymas“ gali baigtis ne mažesniu čekiu, o purkštukų, kuro siurblio, filtro ar DPF remontu, kuris kainuos daug daugiau nei keli sutaupyti eurai.

Iš kur atsirado kalbos apie aliejų bake

Augalinio aliejaus naudojimas dyzeliniuose varikliuose nėra visiškai nauja idėja. Ji siejama su senesniais dyzeliniais agregatais, ypač tais, kurie buvo gaminami dar prieš sudėtingų elektroninių įpurškimo sistemų ir griežtų taršos normų laikus. Tokie varikliai turėjo paprastesnius kuro siurblius, didesnius darbinius tarpus ir dažnai buvo atsparesni prastesnės kokybės degalams.

Dėl to tarp vairuotojų atsirado pasakojimų, kad seni „Mercedes“, „Volkswagen“, „Peugeot“ ar kiti dyzeliai galėjo važiuoti su įvairiais mišiniais. Kai kur buvo naudojamas net panaudotas aliejus iš kavinių ar greito maisto restoranų. Tokios istorijos ilgainiui virto automobilių folkloru: esą senas dyzelis „suvalgys viską“.

Bet ši frazė yra labai apgaulinga. Senas variklis gali būti atsparesnis, bet jis nėra nepažeidžiamas. Jo kuro siurblys, purkštukai, degimo kamera, žiedai ir vožtuvai vis tiek buvo sukurti dyzelinui, o ne virtuviniam aliejui. Jei toks automobilis kurį laiką važiuoja, tai dar nereiškia, kad viduje nesikaupia nuosėdos ir neartėja brangus gedimas.

Be to, daugelis istorijų apie „važiuoja su aliejumi“ nutyli svarbią dalį: senesnės sistemos, pritaikytos augaliniam aliejui, dažnai turėdavo papildomą šildymą, atskirą baką, filtravimą ir perjungimą tarp dyzelino ir aliejaus. Tai ne tas pats, kas nusipirkti kelis butelius saulėgrąžų aliejaus parduotuvėje ir supilti juos į baką.

Kodėl saulėgrąžų aliejus nėra dyzelinas

Dyzelinas nėra tiesiog degus skystis. Jo savybės yra griežtai apibrėžtos: klampumas, cetaninis skaičius, tankis, elgsena žemoje temperatūroje, tepimo savybės, sieros kiekis, stabilumas, priemaišos, peleningumas ir kiti parametrai. Visi šie dalykai svarbūs tam, kad variklis dirbtų tiksliai, o degalai būtų tinkamai išpurkšti, užsidegtų reikiamu momentu ir sudegtų kuo švariau.

Saulėgrąžų aliejus kuriamas visai kitam tikslui. Jis skirtas kepti, pilti į salotas ar naudoti maisto gamyboje. Jo niekas netikrina pagal tuos pačius kriterijus, kurie taikomi automobilių degalams. Jis neturi garantuoti stabilaus darbo purkštukuose, kuro siurblyje ar išmetamųjų dujų valymo sistemoje.

Vienas didžiausių skirtumų – klampumas. Saulėgrąžų aliejus yra gerokai tirštesnis už dyzeliną, ypač kai temperatūra nukrenta. Tirštesnis skystis sunkiau praeina pro degalų filtrą, sunkiau pumpuojamas ir blogiau išpurškiamas. O dyzeliniame variklyje purškimo kokybė yra labai svarbi. Degalai turi virsti smulkiais lašeliais, kad galėtų tinkamai sudegti.

Jei vietoj smulkių lašelių į cilindrą patenka tirštesnis, prasčiau išpurškiamas mišinys, degimas tampa ne toks švarus. Atsiranda daugiau dūmų, suodžių, kvapo ir nuosėdų. Tai ypač pavojinga automobiliams su DPF filtru.

Šaltis Lietuvoje šį eksperimentą dar labiau pablogina

Lietuvoje toks eksperimentas ypač rizikingas dėl klimato. Net jei vasarą senas dyzelinis automobilis kurį laiką važiuotų su nedidele aliejaus priemaiša, rudenį ar žiemą situacija pasikeistų. Saulėgrąžų aliejus vėstant tirštėja, drumstėja ir gali sudaryti kristalus. Tokia masė lengvai užkemša degalų filtrą ir apsunkina kuro tiekimą.

Žieminis dyzelinas gaminamas taip, kad išlaikytų skystumą žemoje temperatūroje. Degalinėse parduodami degalai sezoniškai pritaikomi šalčiui. Saulėgrąžų aliejus tokių savybių neturi. Jis nebuvo sukurtas stovėti automobilio bake, degalų linijose ar filtre esant minusinei temperatūrai.

Dėl to ryte automobilis gali sunkiai užsivesti, dirbti netolygiai arba apskritai užgesti. Kartais problema pasirodo ne iš karto. Iš pradžių automobilis važiuoja lyg nieko, bet po kelių šaltesnių naktų prasideda filtro užsikimšimas, degalų siurblio apkrova ir netolygus darbas.

Tada sutaupyti keli eurai greitai virsta serviso sąskaita.

Kas gali nutikti varikliui

Pirmiausia kenčia degalų sistema. Kuro filtras gali užsikimšti greičiau nei įprastai, nes tirštesnis ir nestandartinis skystis per jį praeina prasčiau. Kuro siurblys turi dirbti didesne apkrova, o purkštukai gali pradėti netiksliai dozuoti ir išpurkšti mišinį.

Šiuolaikiniuose dyzeliniuose automobiliuose tai ypač pavojinga. „Common Rail“ sistemos veikia labai dideliu slėgiu, o jų detalės gaminamos su itin mažais tolerancijų skirtumais. Jos jautrios degalų kokybei, švarumui ir klampumui. Užteršus ar pažeidus tokią sistemą, remontas gali kainuoti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų.

Antra problema – nepilnas degimas. Jei aliejaus mišinys sudega blogiau, išmetime daugėja dūmų ir suodžių. Vairuotojas gali pastebėti juodus, pilkus ar baltus dūmus, keistą kvapą, galios sumažėjimą, netolygų variklio darbą ar padidėjusias sąnaudas.

Trečia problema – nuosėdos. Augaliniai riebalai kaitinami oksiduojasi ir gali sudaryti lipnias, tamsias dangas. Tai gerai matome virtuvėje ant senų keptuvių ar gruzdintuvių. Variklyje panašūs procesai gali vykti ant purkštukų, stūmoklių, vožtuvų ir išmetimo sistemos dalių. Tokios nuosėdos trukdo normaliam darbui ir ilgainiui gali sukelti rimtų gedimų.

DPF filtras tokio mišinio nemėgsta labiausiai

Jei automobilis turi DPF kietųjų dalelių filtrą, į baką pilti aliejų yra dar pavojingiau. DPF skirtas sulaikyti suodžius ir periodiškai juos sudeginti regeneracijos metu. Kad ši sistema veiktų, degimas turi būti pakankamai švarus ir nuspėjamas.

Nestandartinis kuras gali padidinti suodžių kiekį. Tada DPF kemšasi greičiau, regeneracija tampa dažnesnė arba ne visada sėkminga. Galiausiai vairuotojas gali pamatyti įspėjimą prietaisų skydelyje, sumažėjusią galią, avarinį režimą arba gauti labai nemalonią sąskaitą už filtro valymą ar keitimą.

Jei automobilyje yra ir SCR sistema su „AdBlue“, netinkamas degimas gali paveikti visą išmetamųjų dujų kontrolės sistemą. Tokie automobiliai nėra sukurti eksperimentams su prekybos centro aliejumi.

Todėl taisyklė paprasta: kuo naujesnis dyzelinis automobilis, tuo mažiau vietos tokiems bandymams. O dauguma šiuolaikinių dyzelių aliejaus bake neturėtų matyti apskritai.

Biodyzelinas ir kepimo aliejus nėra tas pats

Vairuotojus dažnai klaidina žodis „biodyzelinas“. Jei degalinėse dyzeline gali būti biokomponentų, kai kam atrodo, kad galima saugiai įpilti ir paprasto augalinio aliejaus. Tačiau tai visiškai skirtingi dalykai.

Biodyzelinas yra chemiškai apdorotas kuras, gaminamas iš augalinių arba gyvūninių riebalų. Jo gamybos metu riebalai paverčiami riebiųjų rūgščių metilo esteriais. Toks produktas išvalomas, išdžiovinamas ir tikrinamas pagal nustatytus parametrus.

Degalinėse sutinkamas B7 žymėjimas reiškia, kad dyzeline gali būti iki 7 procentų biodyzelino komponento. Bet tai nėra 7 procentai saulėgrąžų aliejaus iš butelio. Tai standartizuotas, technologiškai apdorotas priedas, kurio savybės yra nuspėjamos.

Paprastas kepimo aliejus tokio apdorojimo neturi. Jo sudėtis, priemaišos, oksidacija, vandens kiekis ir elgsena temperatūroje nėra pritaikyti automobiliui. Todėl argumentas „dyzeline ir taip yra bio priedų“ šiuo atveju neveikia.

Panaudotas aliejus – dar blogesnė idėja

Kartais vairuotojai kalba ne apie naują rafinuotą aliejų, o apie panaudotą kepimo aliejų iš restoranų ar namų virtuvės. Tai dar rizikingiau. Tokiame skystyje gali būti vandens, druskos, maisto likučių, degimo produktų, rūgščių, polimerizuotų riebalų ir kitų priemaišų.

Net jei tokį aliejų perkošite per audinį ar buitinį filtrą, jis netampa degalais. Filtravimas pašalina tik dalį stambesnių dalelių, bet nepakeičia cheminės sudėties ir nepadaro skysčio tinkamo purkštukams, siurbliui ar DPF sistemai.

Panaudotas aliejus gali būti rūgštesnis, labiau oksiduotas ir linkęs sudaryti nuosėdas. Tokia medžiaga automobilyje gali pridaryti dar daugiau bėdų nei naujas aliejus iš parduotuvės.

Todėl pasakojimai apie restoranų aliejumi važiuojančius taksi turėtų likti kaip senas automobilių mitas, o ne kaip praktinis patarimas šiandieniniam vairuotojui.

Ar iš tikrųjų galima sutaupyti

Iš pirmo žvilgsnio skaičiavimas atrodo viliojantis. Jei litras saulėgrąžų aliejaus per akciją kainuoja mažiau nei litras dyzelino, įpylus jo dalį į baką teoriškai čekis sumažėja. Bet reali nauda dažnai būna daug mažesnė, nei atrodo.

Pirma, aliejaus energinė vertė nėra tokia pati kaip dyzelino. Automobilis gali sunaudoti daugiau mišinio, todėl dalis sutaupymo tiesiog dingsta. Antra, reikia įvertinti kuro filtro keitimą, galimą diagnostiką, važinėjimą pirkti aliejaus, jo laikymą ir riziką sugadinti degalų sistemą.

Trečia, net jei vienas bakas atrodytų pigesnis, užtenka vieno rimtesnio gedimo, kad visi skaičiavimai subyrėtų. Vieno purkštuko remontas ar keitimas gali kainuoti daugiau nei per metus sutaupytumėte pildami aliejų. O jeigu nukenčia kuro siurblys, DPF filtras ar visa įpurškimo sistema, kalba eina jau ne apie taupymą, o apie labai brangų eksperimentą.

Todėl toks metodas primena bandymą taupyti ant netinkamos vietos. Sutaupymas matomas iš karto, o žala gali ateiti vėliau.

Teisinė pusė Lietuvoje

Lietuvoje degalai nėra bet koks degus skystis. Kelių transportui naudojami degalai turi atitikti nustatytus standartus, būti apmokestinti ir parduodami pagal degalų apyvartos taisykles. Saulėgrąžų aliejus iš prekybos centro yra maisto produktas, o ne sertifikuotas variklių kuras.

Paprastam vairuotojui didžiausia praktinė rizika dažniausiai bus ne bauda vietoje, o gedimas ir jo pasekmės. Jei automobilis sugenda dėl nestandartinio kuro, servisas, draudikas ar garantiją suteikęs pardavėjas gali pagrįstai klausti, kas buvo pilta į baką. Gamintojas tikrai nėra numatęs, kad modernus dyzelinis variklis turi dirbti su kulinariniu aliejumi.

Dar rimtesni klausimai atsirastų, jei žmogus pradėtų dideliais kiekiais maišyti aliejų su dyzelinu ir tokį mišinį pardavinėti kitiems. Tai jau nebebūtų asmeninis eksperimentas, o veikla, susijusi su degalų gamyba ar platinimu, kuriai galioja mokesčių, licencijavimo ir techniniai reikalavimai.

Todėl teisės prasme tai nėra nekaltas „liaudiškas triukas“. Degalai turi būti degalai, o maistinis aliejus turi likti virtuvėje.

Kokie požymiai rodo, kad po tokio eksperimento prasideda problemos

Jei į baką jau buvo įpilta augalinio aliejaus ir automobilis pradėjo elgtis keistai, nereikėtų laukti, kol jis visiškai sustos. Pirmi požymiai gali būti sunkesnis užvedimas, ypač po nakties, netolygus darbas tuščiąja eiga, galios kritimas, dūmai iš išmetimo vamzdžio, keistas kvapas, padidėjusios sąnaudos ar dažnesni įspėjimai prietaisų skydelyje.

Taip pat gali greitai užsiteršti kuro filtras. Jei filtras kemšasi, degalų tiekimas prastėja, variklis gali dusti, trūkčioti ar sunkiai priimti apkrovą. Kai kuriais atvejais nesudegusi mišinio dalis gali patekti į variklio alyvą, o tai dar pavojingiau. Alyva praranda savo savybes ir nebe taip gerai saugo variklio detales.

Tokiu atveju protingiausia ne tęsti eksperimentą, o kreiptis į servisą. Degalų sistemos išvalymas ankstyvoje stadijoje paprastai kainuoja mažiau nei purkštukų, siurblio ar DPF filtro remontas po ilgesnio važinėjimo.

Savarankiškai nuleidinėti degalus kieme ar garaže taip pat pavojinga dėl gaisro ir aplinkos taršos. Tokius darbus turėtų atlikti specialistai, turintys tinkamas priemones.

Kaip sutaupyti dyzelino be rizikos

Jei tikslas yra sumažinti išlaidas, yra daug saugesnių būdų nei pilti aliejų į baką. Pirmiausia verta patikrinti padangų slėgį. Per mažai pripūstos padangos didina riedėjimo pasipriešinimą ir degalų sąnaudas. Tai vienas paprasčiausių dalykų, kurį galima padaryti nemokamai.

Antra, svarbu laiku keisti oro ir kuro filtrus. Užsiteršęs oro filtras blogina degimą, o kuro filtras apkrauna degalų sistemą. Trečia, verta patikrinti purkštukus, EGR, turbiną ir kitus mazgus, nes jų gedimai gali nepastebimai padidinti sąnaudas 10–20 procentų.

Ketvirta, reikėtų atsisakyti nereikalingo svorio. Pilna bagažinė nereikalingų daiktų, stogo skersiniai ar bagažinė didina sąnaudas. Penkta, svarbu vairavimo stilius: staigūs pagreitėjimai, didelis greitis ir dažnas stabdymas degalus degina kur kas greičiau nei ramus, tolygus važiavimas.

Taip pat verta naudotis lojalumo programomis, stebėti degalinių kainas, planuoti maršrutus ir vengti trumpų šaltų važiavimų, kai variklis nespėja pasiekti darbinės temperatūros. Visa tai duoda realų sutaupymą be rizikos sugadinti variklį.

Pigi alternatyva, kuri gali tapti labai brangi

Saulėgrąžų aliejus dyzelino bake gali atrodyti kaip gudrus būdas sutaupyti tik iki tos akimirkos, kol prasideda realios pasekmės. Kepimo aliejus nėra standartizuotas kuras, jis per tirštas, netinkamai elgiasi šaltyje, blogiau išpurškiamas, gali sudaryti nuosėdas ir apkrauti degalų sistemą.

Seni dyzeliniai varikliai galbūt ir gali kurį laiką atlaikyti tokius bandymus, bet tai nereiškia, kad jie tam sukurti. Naujesniuose automobiliuose su „Common Rail“, DPF, EGR, turbina ir „AdBlue“ tokie eksperimentai gali labai greitai tapti brangia klaida.

Biodyzelinas ir saulėgrąžų aliejus iš parduotuvės nėra tas pats. Sertifikuoti degalai gaminami, tikrinami ir parduodami pagal aiškius standartus. Maistinis aliejus skirtas keptuvei, o ne dyzelinio variklio purkštukams.

Todėl atsakymas paprastas: teoriškai kai kurie seni dyzeliai gali kurį laiką važiuoti su aliejaus priemaiša, bet praktiškai tai nėra saugus, teisėtas ar ekonomiškai protingas būdas taupyti. Jei norite mažesnių sąnaudų, geriau pasirūpinkite automobilio technine būkle, vairavimo stiliumi ir pirkite kokybišką kurą. Tai neatrodo taip „gudriai“ kaip aliejus iš prekybos centro, bet ilgainiui kainuoja daug pigiau.