Kaip neleisti žolei prilipti prie vejapjovės: alyva ir WD-40 kenkia tik jūsų įrankiui

Nupjauti veją kartais būna lengvesnė darbo dalis. Tikras nervų testas prasideda tada, kai apverti vejapjovę ir po jos dugnu pamatai storą, šlapią, žalią masę. Žolė susimaišiusi su sultimis, žeme ir dulkėmis prilimpa taip, lyg būtų klijai. Jei dar palieki kelioms dienoms, viskas sukietėja ir paprastas valymas virsta grandymu.

Dėl to internete pilna patarimų: papurkškite WD-40, patepkite alyva, silikonu ar net kepimo aliejumi, ir žolė neva nebelips. Skamba patogiai, bet praktikoje toks sprendimas dažnai padaro priešingai. Vejapjovės dugnas tampa riebus, prie jo dar labiau limpa dulkės, žolės sultys ir smulkios šiukšlės, o vėliau tą masę nuvalyti dar sunkiau.

Kodėl WD-40 ir alyva nėra gera mintis?

WD-40 nėra stebuklingas apsauginis sluoksnis vejapjovei. Tai priemonė, kuri gali padėti išstumti drėgmę, atlaisvinti užstrigusias detales ar laikinai sumažinti girgždėjimą, bet ji nėra skirta tam, kad vejapjovės korpusas taptų „nelimpančiu“. Dalis skysčio išgaruoja, o likęs sluoksnis surenka nešvarumus. Rezultatas paprastas: vietoje švaresnio dugno gaunate lipnų žalią purvą.

Su alyva situacija panaši. Taip, iš pradžių paviršius atrodo slidesnis, bet vos pradėjus pjauti drėgnesnę žolę, prie riebaus sluoksnio ima kibti viskas. Žolės sultys, smėlis, dulkės ir smulkūs augalų likučiai sulimpa į dar tvirtesnę masę. Be to, perteklinė alyva gali patekti ten, kur jos nereikia – ant diržų, guminių detalių, plastiko ar į vietas prie variklio.

Silikoniniai purškalai ir teflono tipo priemonės taip pat nėra universalus atsakymas. Jie gali veikti tik tada, kai paviršius idealiai švarus ir sausas. Realiame kieme taip būna retai. Dauguma žmonių po pjovimo nori greitai susitvarkyti, o ne plauti vejapjovės dugną iki blizgesio, laukti, kol jis visiškai išdžius, ir dar purkšti papildomą chemiją.

Kodėl žolė limpa iš tikrųjų?

Pagrindinė priežastis dažniausiai yra ne bloga vejapjovė, o netinkamas pjovimo laikas. Jei pjaunate po lietaus, anksti ryte, kai dar laikosi rasa, arba tada, kai žolė labai sultinga, prilipimo beveik neišvengsite. Drėgna žolė nesubyra gražiai, ji virsta koše ir limpa prie metalo.

Kita labai dažna priežastis – atbukęs peilis. Aštrus peilis žolę nupjauna švariai, o bukas ją drasko. Kai žolė draskoma, iš jos išsiskiria daugiau sulčių, pjūvis tampa nelygus, o po vejapjove kaupiasi šlapias sluoksnis. Be to, bukas peilis kenkia ir pačiai vejai – ji po pjovimo gali pagelsti, atrodyti pavargusi, labiau sirgti.

Dar vienas dalykas – per greitas ėjimas ir per žemas variklio darbas. Jei vejapjovė nespėja išmesti žolės į surinkimo krepšį arba gražiai paskleisti jos šone, viskas pradeda kimštis po korpusu. Ypač jei žolė aukšta. Tokiu atveju geriau eiti lėčiau, nepjauti per daug vienu kartu ir prireikus veją trumpinti per du kartus.

Ką daryti, kad žolės priliptų mažiau?

Pirmas ir paprasčiausias sprendimas – pjauti sausą žolę. Jei ryte veja dar šlapia nuo rasos, geriau palaukti, kol ji pradžius. Kartais užtenka kelių valandų, kad pjovimas būtų daug švaresnis. Tas pats galioja po lietaus: jei dirva šlapia, o žolė guli, vejapjovei bus sunkiau, o dugnas apsineš daug greičiau.

Antras dalykas – reguliariai galąsti peilį. Nereikia laukti, kol vejapjovė pradės plėšyti veją. Jei pjaunate dažnai, peilį verta patikrinti bent kelis kartus per sezoną. Galandant svarbu neliesti išlenktų peilio galų, nes jie atsakingi už oro srautą, kuris padeda pakelti žolę ir nukreipti ją į surinkimo krepšį. Jei peilis bus sugadintas arba nesubalansuotas, vejapjovė pradės vibruoti, o tai jau gali baigtis rimtesniu remontu.

Trečias patarimas – nepjauti per žemai. Kai vejapjovė bando vienu kartu nukirsti labai daug žolės, ypač po ilgesnės pertraukos, apkrova išauga, o nupjauta masė greičiau kaupiasi po korpusu. Geriau pjauti dažniau ir mažiau, nei retai ir iki pat žemės.

Kaip saugiai išvalyti vejapjovę?

Geriausias laikas valyti – iškart po pjovimo. Kol žolė dar šviežia ir drėgna, ją galima gana lengvai pašalinti plastikine arba medine mentele. Metalinio aštraus grandiklio geriau nenaudoti agresyviai, nes galima subraižyti apsauginį sluoksnį, o subraižytas metalas greičiau rūdija.

Prieš valydami būtinai pasirūpinkite saugumu. Benzininėje vejapjovėje nuimkite uždegimo žvakės antgalį, akumuliatorinėje – išimkite akumuliatorių, elektrinėje – atjunkite laidą. Peilis neturi turėti jokios galimybės netikėtai pajudėti. Tai nėra formalumas, nes vejapjovės peilis gali sunkiai sužaloti net tada, kai atrodo, kad darbas jau baigtas.

Benzininę vejapjovę apversti reikia atsargiai. Dažniausiai rekomenduojama versti taip, kad žvakė būtų nukreipta į viršų, nes kitaip alyva gali patekti į oro filtrą ar cilindrą. Jei abejojate, geriausia pasitikrinti konkretaus modelio instrukciją.

Kai kurie modeliai turi specialią jungtį žarnai. Tai patogu: prijungiate vandenį, užvedate vejapjovę trumpam ir vandens srovė su peilio sukimu nuplauna didelę dalį žolės. Tačiau tai nėra visiškas stebuklas. Prie veleno, kampuose ir siauresnėse vietose vis tiek gali likti sukietėjusių likučių, kuriuos reikia nuvalyti rankiniu būdu.

Nepalikite vejapjovės šlapios

Po plovimo svarbu vejapjovę išdžiovinti. Jei ją šlapią pastatysite į sandėliuką, drėgmė liks ant metalo, varžtų, guolių ir kitų vietų. Ilgainiui tai reiškia rūdis, sunkesnį peilio darbą ir trumpesnį įrankio tarnavimo laiką.

Geriausia po valymo palikti vejapjovę sausoje, vėdinamoje vietoje. Jei modelis leidžia, galima trumpai paleisti tuščiąja eiga, kad oro srautas išpūstų dalį vandens. Svarbu nepersistengti su plovimu aukštu slėgiu, nes stipri vandens srovė gali įstumti drėgmę į guolius ar elektrines dalis.

Visa paslaptis gana paprasta: pjaukite sausą žolę, laikykite peilį aštrų, neverskite vejapjovės kankintis per aukštoje žolėje ir dugną valykite iškart po darbo. O WD-40 ir alyvą palikite tiems darbams, kuriems jos iš tikrųjų skirtos. Vejapjovei dažniausiai labiau padeda ne purškalai, o švara, sausumas ir tvarkingas peilis.