Ne visi USB lizdai kompiuteryje vienodi: kodėl vienas „tempia“ filmą, o kitas vos pajudina pelę

Vakare bandote perkelti didelį filmų aplanką į išorinį diską. Kompiuteris rodo, kad kopijavimas užtruks 40 minučių, ventiliatorius ūžia, o jūs nervingai žvilgčiojate į laikrodį. Tą pačią dieną darbe kolega kažkaip tą patį diską prisijungė ir viską persikėlė per kelias minutes. Atrodo tas pats kompiuteris, tas pats laidas, tas pats diskas. Kur triukas?

Panaši scena kartojasi ir su spausdintuvu, interneto modemais ar telefono įkrovimu. Kartą prijungi – viskas greita ir sklandu. Kitą kartą – lyg viskas sustotų: pelė pradeda strigti, klaviatūra vėluoja, o išorinis diskas dirba lyg per sirupą. Skirtumas dažnai būna ne magiškas, o visai žemiškas: USB 2.0 ir USB 3.0 prievadai.

Daugelis mato tik mėlyną plastiko spalvą lizde ir užrašą „USB“, bet nesusimąsto, kad vienas lizdas labiau tinka ramiems įrenginiams, kitas – tikram duomenų greičio sprintui. Kai nežinai, kuris yra kuris, viskas atrodo kaip loterija: pasiseks arba ne.

Čia ir prasideda kasdieniai nervai: lėtas darbas, stringantys vaizdo skambučiai, neaišku kodėl nepilnai veikiantys įrenginiai. Supratus, kuo skiriasi USB 2.0 ir USB 3.0, šitos smulkmenos staiga tampa valdomos – ir kompiuteris ima elgtis taip, kaip iš jo tikėjotės nuo pat pradžių.

Kodėl tie USB lizdai viename kompiuteryje tokie skirtingi

USB 2.0 ir USB 3.0 iš pirmo žvilgsnio atrodo beveik vienodai: ta pati forma, tie patys stačiakampiai lizdai. Skirtumas slepiasi viduje – kiek „kelio juostų“ duomenims yra ir kokiu greičiu jais leidžiama važiuoti. USB 2.0 yra senesnė technologija, kurią dauguma mūsų naudoja jau daugiau nei dešimtmetį. Ji pakankamai greita klaviatūrai, pelei ar spausdintuvui, bet pradeda dusti, kai tenka perkelti didelius failus.

USB 3.0 atsirado tam, kad tas „dusimas“ baigtųsi. Jis turi daugiau laidų viduje, kitaip organizuotą duomenų perdavimą, todėl teoriškai gali būti keliasdešimt kartų greitesnis už USB 2.0. Praktikoje tai reiškia ne gražų skaičių specifikacijoje, o tai, kad filmas nusikopijuos per 2–3 minutes, o ne per pusvalandį.

Dažniausiai USB 3.0 lizdai būna pažymėti mėlynu plastiku arba šalia turi mažą „SS“ („SuperSpeed“) žymėjimą. USB 2.0 lizdai – juodi arba balti, be ypatingų ženklų. Tačiau ne visi kompiuteriai aiškiai pažymi skirtumą, ypač senesni nešiojamieji, todėl žmonės instinktyviai jungia ten, kur arčiau – ir stebisi, kodėl viskas taip lėtai.

Esminis dalykas: pats įrenginys ir laidas taip pat turi palaikyti USB 3.0, kad pasiektumėte didesnį greitį. Jei išorinis diskas senas ir veikia tik USB 2.0 režimu, net ir prijungtas prie mėlyno lizdo jis „bėgs“ kaip senukas, o ne sportininkas. Taigi čia žaidžia trys: lizdas, laidas ir pats įrenginys.

Ką geriausia jungti į USB 2.0, o ką – į USB 3.0

Kasdieniam naudojimui paprasčiausia turėti galvoje vieną taisyklę: į lėtesnį USB 2.0 jungiam tai, kas nesiurbia daug duomenų, o į USB 3.0 – viską, kas bent kiek ryja greitį. Klaviatūros, pelės, skeneriai, spausdintuvai, paprasti USB imtuvai belaidėms pelėms – jiems visiškai pakanka USB 2.0. Jie siunčia tik mažus informacijos „gabaliukus“ ir didelio skirtumo tarp prievadų ten nepajusite.

Visi išoriniai standieji diskai, SSD, USB atmintinės, ypač jei norite iš jų žiūrėti filmus, montuoti video ar žaisti žaidimus – turėtų keliauti į USB 3.0. Tas pats galioja ir aukštos raiškos kameroms, vaizdo įrašymo įrenginiams, profesionalioms garso kortoms, VR akiniams. Šie įrenginiai nori plataus, greito „kelio“, o ne lėtos šalikelės.

Telefonų įkrovimas dažnai irgi atrodo panašus, bet čia jau svarbesnė ne USB versija, o tai, kiek srovės gali atiduoti pats lizdas ir koks yra įkroviklis. Vis dėlto daugelyje šiuolaikinių kompiuterių didesnės galios įkrovimui skiriami būtent USB 3.0 lizdai – jie geriau susitvarko su papildomu krūviu, kai tuo pat metu dar ir perduodami duomenys.

Jei namuose ar darbe naudojate USB šakotuvą, situacija dar įdomesnė. Prie jo dažnai būna prijungta pusė darbo stalo – ir kamera, ir pelė, ir keli raktai. Tokiu atveju labai verta pasitikrinti, ar pats šakotuvas iš kompiuterio pusės jungiasi į USB 3.0, jei prie jo kabinate greitį mėgstančius įrenginius. Kitaip visi jie turės dalintis viena lėta USB 2.0 „gyslele“.

Kur kyla daugiausia nesusipratimų: skirtingi vartotojai, skirtingi nervai

Žmonės dažnai susierzina ne dėl to, kad kažkas veikia truputį lėčiau, o dėl jausmo, jog „kompiuteris kvailioja be priežasties“. Vienam vartotojui atrodo, kad išorinis diskas „prastas“, nes visur kitiems veikia greitai, o jam – ne. Tiesiog jis jį visada jungia į priekinį stalinio kompiuterio lizdą, kuris pasirodo yra USB 2.0, o gale – mėlyni 3.0 lizdai, kurių jis niekada neliečia.

Tėvams su vaikais tokios smulkmenos dažnai išlenda tada, kai tenka greitai nukopijuoti filmukus į planšetę prieš kelionę. Laikas spaudžia, vaikas jau apsiavęs batus, o kompiuteris rodo, kad kopijavimas truks 25 minutes. Kol ieškai tinkamo lizdo ir supranti, kur problema, nervai jau būna gerokai įtempti.

Dirbantys su nuotraukomis, video ar grafika dažnai pajunta, kad visos dienos pojūtis priklauso nuo to, kur prijungtas diskas. Jei daug failų laikote išoriniame diske ir jis yra įkištas į lėtą USB 2.0, visas darbas atrodo lėtesnis ir sunkesnis: programos ilgiau kraunasi, perjungiant failus atsiranda vėlavimai. Tą pačią dieną, persikišus diską į USB 3.0, staiga paaiškėja, kad „kompiuterio nereikėjo keisti, tik laidą“.

Senjorams ir mažiau su technologijomis draugaujantiems žmonėms skirtumas tarp lizdų apskritai atrodo kaip mistika. Jie mato, kad forma ta pati, vadinasi, „tinka“. Tačiau kai spausdintuvas „užstringa“, o nuotraukų kopijavimas iš fotoaparato trunka amžinybę, ima atrodyti, kad čia jau aparatūros pabaiga. Neretai pakanka tiesiog parodyti, kur tie mėlyni lizdai, ir dalis problemų išnyksta.

Ką verta pasidaryti dabar, kad vėliau nereikėtų nervintis

Praktinis žingsnis numeris vienas – skirti 5 minutes ir apžiūrėti savo kompiuterį. Susiraskite, kurie lizdai yra USB 3.0: pažvelkite į spalvą, mažus užrašus, kompiuterio aprašymą. Galite net susiklijuoti mažą lipduką šalia tų, kuriuos norite „rezervuoti“ greitiems įrenginiams. Tai atrodo juokinga, bet labai palengvina gyvenimą, kai tenka skubėti.

Antras žingsnis – „perdėlioti“ įpročius. Išorinius diskus, USB atmintines, kamerų kabelius – visada junkite į USB 3.0, net jei šiuo metu neskubate. Lėtesniems įrenginiams „atiduokite“ USB 2.0 lizdus ir jų nekeiskite. Taip po savaitės net nebereikės galvoti, kas kur turi būti – ranka pati eis į reikiamą vietą.

Jei naudojate USB šakotuvą, verta pagalvoti apie geresnį variantą, kuris palaiko USB 3.0 ir turi savo maitinimą. Ypač jei prie jo jungiate kelis „alkanus“ įrenginius vienu metu. Tuomet ne tik greitis bus stabilesnis, bet ir sumažės rizika, kad kažkuris įrenginys tiesiog „dings“ iš sistemos dėl per mažos galios.

Galiausiai – nepamirškite, kad ne visos problemos yra „sugedęs kompiuteris“. Kartais užtenka pakeisti lizdą, laidą arba patikrinti, ar pats įrenginys išvis gali dirbti USB 3.0 režimu. Tai paprasčiausia kompiuterinės higienos dalis, kaip laiku išvalyti dulkes ar susitvarkyti stalą.

USB 2.0 ir USB 3.0 skirtumas nėra raketų mokslas, bet kasdienybėje jis dažnai kainuoja mūsų nervus, laiką ir kantrybę. Kai supranti, kad vienas lizdas skirtas „smulkmenoms“, o kitas – greitam darbui, nebereikia spėlioti ir piktintis, kodėl kartais kompiuteris atrodo kaip vėžlys. Maža žinia apie kelias mėlynas skylutes korpuse gali tyliai grąžinti įspūdį, kad technika vėl dirba jūsų, o ne prieš jus.