Vištą kepa visą, bet vieną dalį geriau nupjauti pirmiausia: klaida gali baigtis nemalonumais

Vištiena daugeliui šeimų yra vienas patogiausių pasirinkimų vakarienei. Ji greitai iškepa, kainuoja mažiau nei jautiena ar kiauliena, tinka sriubai, troškiniui, keptuvei, orkaitei ir griliui. Vieną dieną ant stalo garuoja vištienos krūtinėlė su daržovėmis, kitą – šlaunelės, sparneliai ar visa orkaitėje kepta višta.

Tačiau būtent su visa višta dažnai atsiranda detalė, į kurią virtuvėje numojama ranka. Žmogus paukštį išima iš pakuotės, pabarsto prieskoniais, pašlaksto aliejumi ir deda į orkaitę taip, kaip yra. Atrodo, kad jei višta iškeps, viskas bus gerai. Bet kai kurias dalis verta pašalinti dar prieš kepimą.

Dažniausiai specialistai atsargiau vertina vištos uodegėlę ir riebalų sankaupas aplink ją. Tai nedidelė dalis paukščio apačioje, kurios daugelis net nepastebi arba palieka dėl skonio. Ji nėra „nuodinga“, tačiau būtent ši vieta gali būti riebesnė, sunkiau švariai paruošiama ir mažiau patraukli tiems, kurie nori lengvesnio bei saugesnio patiekalo.

Kodėl klausimų daugiausia kelia vištos uodegėlė

Vištos uodegėlė kai kuriose virtuvėse laikoma gardžiu kąsneliu, nes joje daug riebalų ir kepant ji tampa apskrudusi. Tačiau kasdienėje namų virtuvėje tai nėra pati vertingiausia paukščio dalis. Ji maža, riebi, o jos nauda lėkštėje dažniausiai menka.

Problema ne ta, kad ši dalis savaime pavojinga kiekvienam žmogui. Didesnė problema – kaip vištiena buvo laikyta, kaip ji buvo tvarkyta ir ar ji tinkamai iškepė. Žalia paukštiena gali būti užteršta bakterijomis, todėl bet kuri blogai paruošta dalis gali sukelti virškinimo bėdų. Vis dėlto vietos, kuriose yra daugiau odos, riebalų, nelygumų ir sunkiau pasiekiamų kampų, namuose dažnai paruošiamos prasčiau.

Todėl kepant visą vištą saugiau uodegėlę tiesiog nupjauti. Tai neužims nė minutės, patiekalas dėl to nenukentės, o žmogus pašalins dalį, kurios vis tiek dažnas nevalgo. Ypač tai verta padaryti, jei maistas ruošiamas vaikams, vyresniems žmonėms ar tiems, kurių virškinimas jautresnis.

Toks pat principas galioja ir pertekliniams riebalams. Jei aplink uodegos sritį ar ertmę matosi didelės riebalų sankaupos, jas geriau pašalinti prieš kepimą. Vištiena ir taip išliks sultinga, o patiekalas bus lengvesnis.

Oda skani, bet ji nėra nekaltas priedas

Kita dalis, dėl kurios nuomonės išsiskiria, yra vištienos oda. Vieniems ji yra skaniausia keptos vištos dalis, kiti ją visada nuima. Tiesa paprasta: odelė padeda mėsai neišsausėti kepant, bet kartu ji yra pati riebiausia dalis.

Jeigu vištiena kepama orkaitėje, odą galima palikti gaminimo metu, nes ji saugo mėsą nuo išsausėjimo ir padeda susidaryti gražiai plutai. Tačiau tiems, kurie riboja riebalus, cholesterolį ar tiesiog nori lengvesnės vakarienės, prieš valgant odą verta nuimti. Taip pat reikėtų atsargiai vertinti keptus sparnelius, nes juose dažnai daugiau odos ir kaulų nei pačios mėsos.

Didžiausia klaida – manyti, kad vištienos oda tampa „sveikesnė“ vien todėl, kad gražiai apskrudo. Kepant aliejuje, grilyje ar stipriai apskrudinant, riebalų kiekis niekur nedingsta. Skonis gali būti geras, bet maistine prasme tai nėra tas pats, kas liesa krūtinėlė ar tinkamai paruošta šlaunelės mėsa be perteklinės odos.

Todėl geras kompromisas paprastas: kepti galima su oda, bet valgyti nebūtina visko. Ypač jei vištiena ant stalo atsiranda dažnai, o ne tik per šventes.

Subproduktai nėra blogis, bet jiems reikia daugiau dėmesio

Vištienos kepenėlės, širdelės ar skrandukai daugelyje šeimų vertinami kaip pigus ir maistingas produktas. Jie tikrai gali būti naudingi, jei yra švieži, tinkamai laikyti ir gerai paruošti. Kepenėlėse yra geležies, folio rūgšties ir kitų medžiagų, tačiau kartu jose daugiau cholesterolio, todėl jų nereikėtų paversti kasdieniu patiekalu be saiko.

Subproduktų silpnoji vieta – jie greičiau genda ir reikalauja kruopštesnio paruošimo. Jei jie atrodo įtartinai, turi nemalonų kvapą, yra lipnūs ar buvo per ilgai laikyti šiltai, geriau nerizikuoti. Tokiu atveju net prieskoniai ir ilgesnis kepimas neturėtų būti pasiteisinimas.

Svarbiausia – juos gerai termiškai apdoroti. Pusžalės kepenėlės ar skubiai apkepti skrandukai gali atrodyti minkštesni, bet su paukštiena toks žaidimas pavojingas. Vištiena nėra tas produktas, kurį verta valgyti „beveik iškepusį“.

Pataria nepirkti vištienos, jei ant jos yra vienas ženklas

Tikroji rizika dažnai atsiranda ne lėkštėje, o ant pjaustymo lentelės

Dalis žmonių labai bijo konkrečios vištienos dalies, bet pamiršta svarbiausią dalyką – žalia paukštiena gali užteršti viską, kas ją liečia. Pjaustymo lentelę, peilį, rankas, kriauklę, stalviršį, prieskonių indelius ar daržoves šalia.

Todėl viena pavojingiausių klaidų – ant tos pačios lentelės pjaustyti žalią vištieną, o po to daržoves salotoms. Net jei pati vištiena vėliau puikiai iškepa, bakterijos gali likti ant maisto, kuris jau nebebus kaitinamas. Taip žmogus gali susirgti ne nuo keptos mėsos, o nuo salotų, kurios stovėjo šalia.

Dar viena klaida – plauti žalią vištieną po kranu. Daug kas tai daro iš įpročio, manydami, kad taip mėsa tampa švaresnė. Tačiau vandens purslai gali išnešioti bakterijas po kriauklę ir aplinkinius paviršius. Daug saugiau vištienos neplauti, o tiesiog tinkamai iškepti.

Virtuvėje reikėtų naudoti atskirą lentelę žaliai mėsai, po darbo kruopščiai nusiplauti rankas, nuvalyti paviršius ir nepalikti vištienos kambario temperatūroje ilgiau, nei būtina. Tai skamba paprastai, bet būtent tokios smulkmenos dažniausiai apsaugo nuo nemalonių pasekmių.

Kuri vištienos dalis geriausia kasdienai

Jeigu tikslas – lengvesnis patiekalas, geriausias pasirinkimas dažniausiai yra krūtinėlė. Joje daug baltymų ir mažai riebalų, todėl ji tinka tiems, kurie nori sotesnio, bet neapsunkinančio maisto. Tiesa, krūtinėlę lengva perdžiovinti, todėl ją reikia gaminti atsargiai.

Šlaunelės ir blauzdelės yra sultingesnės, nes jose daugiau riebalų. Jos nebūtinai blogos, bet riebesnės, todėl reikėtų atsižvelgti į bendrą mitybą. Jei jos kepamos su oda ir dar aliejuje, patiekalas tampa gerokai sunkesnis.

Sparneliai dažnai atrodo kaip nekaltas užkandis, bet maistine prasme jie apgaulingi. Mėsos ten nedaug, o odos ir riebalų – nemažai. Jei sparneliai dar apvoliojami padažuose ar kepami aliejuje, jie greitai tampa ne lengva vištiena, o riebus užkandis.

Todėl kasdienai verta rinktis ne pagal tai, kuri dalis skaniausia, o pagal tai, kaip ji bus paruošta. Ta pati vištiena gali būti lengvas patiekalas arba sunkus, riebus vakarienės pasirinkimas.

Kada vištienos geriau visai nerizikuoti

Yra keli ženklai, kurių nereikėtų ignoruoti. Jei vištiena turi nemalonų kvapą, pakitusią spalvą, lipnų paviršių ar pakuotėje susikaupė daug įtartino skysčio, geriau jos negaminti. Tas pats galioja mėsai, kuri ilgai stovėjo kambario temperatūroje arba kurios laikymo sąlygomis abejojate.

Vištieną reikia laikyti šaldytuve, o jei ji nebus naudojama greitai – užšaldyti. Atšildyti geriausia šaldytuve, o ne palikti per naktį ant virtuvės stalo. Kuo ilgiau žalia mėsa būna šiltoje aplinkoje, tuo didesnė rizika, kad joje dauginsis bakterijos.

Gaminant svarbiausia, kad mėsa būtų iškepusi iki centro. Prie kaulo neturi likti rausvos žalios mėsos, o išbėgančios sultys turi būti skaidrios. Dar geriau naudoti maisto termometrą, nes akis ne visada tiksliai pasako, ar storesnė dalis tikrai saugi.

Išvada paprasta: nepanikuoti, bet vieną dalį nupjauti verta

Vištiena nėra pavojingas produktas, jei ji šviežia, tinkamai laikoma ir gerai iškepta. Tačiau ne visos jos dalys vienodai naudingos ar patogios kasdieniam valgymui. Vištos uodegėlę ir perteklinius riebalus geriau pašalinti prieš kepimą, odą verta valgyti saikingai, o subproduktus reikia ruošti ypač kruopščiai.

Didžiausias pavojus dažnai slypi ne pačioje konkrečioje dalyje, o netvarkoje virtuvėje: ta pati lentelė, neplautos rankos, prastai iškepta mėsa ar vištiena, kuri per ilgai stovėjo šiltai.

Todėl prieš dedant visą vištą į orkaitę verta skirti minutę ir ją apžiūrėti. Nupjauti uodegėlę, pašalinti perteklinius riebalus, naudoti atskirą lentelę ir kepti iki galo. Tai nėra sudėtinga, bet būtent tokie maži įpročiai lemia, ar vakarienė bus tik skani, ar dar ir saugi.