Seutoje vietiniai rakina duris ir bijo išeiti į gatvę: migrantų antplūdis Ispanijos pasienyje virto ne tik humanitarine, bet ir saugumo krize

Iš pradžių tai atrodė kaip dar viena įtempta diena prie sienos. Keli žmonės bando patekti į Ispanijos teritoriją, dalis plaukia nuo Maroko krantų, kiti renkasi prie El Tarajal ruožo. Seutai, mažam Ispanijos miestui Afrikos pakraštyje, migracijos spaudimas nėra naujiena.

Tačiau šį kartą viskas peraugo ribą, kurios vietiniai gyventojai nepamirš ilgai.

Per kiek daugiau nei parą į Seutą galėjo patekti apie 50–60 tūkst. migrantų. Vieni brido, kiti plaukė, treti veržėsi per pasienio ruožus. Pranešama apie mažiausiai 57 žuvusius žmones, o Ispanijos vidaus reikalų ministerija skelbė, kad daugiau kaip 48 tūkst. atvykusiųjų jau grįžo į Maroką.

Bet skaičiai neparodo visos baimės. Vietos gyventojai kalba apie uždarytas parduotuves, apiplėšimus, vagystes, priekabiavimą prie moterų, žmones, bandančius patekti į privačias teritorijas ar namus. Dalis šių pasakojimų sklinda iš gyventojų liudijimų ir socialinių tinklų, todėl kiekvieną konkretų atvejį turi tikrinti policija. Tačiau pats faktas, kad žmonės pradeda rakinti duris vidury dienos ir bijo išleisti šeimos narius į gatvę, rodo: tai jau ne vien pasienio statistika.

Tai miestas, kuris per vieną dieną pajuto, ką reiškia, kai valstybės siena nebesugeba apsaugoti kasdienio gyvenimo.

Kai į miestą ateina minia, pirmiausia dingsta saugumo jausmas

Migracijos krizės dažnai aprašomos dideliais žodžiais: „srautas“, „spaudimas“, „humanitarinė padėtis“, „tarptautinė teisė“, „Šengeno erdvė“. Tačiau vietiniam žmogui viskas atrodo daug paprasčiau.

Jis mato ne geopolitiką, o nepažįstamus žmones savo gatvėje. Mato uždaromą parduotuvę. Mato policiją, kuri nebespėja reaguoti į viską. Girdi pasakojimus, kad kažkas buvo apvogtas, kad kažkas bandė brautis į privačią erdvę, kad moterys gatvėje jaučiasi nesaugiai.

Ir tada net labai sudėtinga migracijos tema susitraukia iki vieno klausimo: ar mano šeima šį vakarą saugi?

Būtent to Europoje dažnai nenorima girdėti. Apie migrantus kalbama kaip apie žmones, ieškančius geresnio gyvenimo, ir tai daugeliu atvejų tiesa. Dalis jų bėga nuo skurdo, nevilties, bedarbystės ar chaoso. Tačiau kai į mažą miestą per parą patenka dešimtys tūkstančių žmonių, net ir tarp jų esanti nedidelė agresyvi ar nusikalsti linkusi dalis gali sukurti didžiulę grėsmę visai bendruomenei.

Todėl negalima apsimesti, kad problema yra tik priėmimo centrai ir lovų skaičius. Vietiniams gyventojams tai yra jų kiemai, laiptinės, parduotuvės, paplūdimiai, vaikai ir moterys, kurios nebeturi jaustis tarsi gyventų užimtoje teritorijoje.

Parduotuvės užsidaro, gatvės prisipildo įtampos

Tarptautinė žiniasklaida praneša, kad Seutoje krizė sukėlė chaosą, buvo uždaromi verslai, kilo spaudimas ligoninėms, o miesto infrastruktūra buvo tiesiog perpildyta. Kai kurie pranešimai mini ir vietinių skundus dėl plėšimų, viešosios netvarkos, žmonių, miegančių gatvėse, bei viešųjų erdvių pavertimo laikina stovyklaviete.

Toks vaizdas labai greitai keičia žmonių nuotaikas. Kol krizė matoma per televizorių, galima kalbėti ramiai. Kai ji atsiranda po tavo langais, ramybė baigiasi.

Įsivaizduokite mažą miestą, kurio gyventojų skaičius per vieną dieną staiga padidėja dešimtimis tūkstančių. Nėra pakankamai nakvynės vietų. Nėra pakankamai maisto. Nėra aišku, kas kur eis. Pareigūnai bando valdyti minias. Dalis žmonių ieško pagalbos, dalis klaidžioja, dalis bando slėptis ar prasibrauti toliau.

Tokioje situacijoje net įprastas miestas tampa nervų lauku. Vietiniai pradeda vengti tam tikrų gatvių. Parduotuvės bijo laikyti atviras duris. Tėvai nenori išleisti vaikų vienų. Moterys bijo priekabiavimo. Vienas incidentas virsta dešimtimis gandų, o gandai – dar didesne panika.

Tai nėra normalus gyvenimas. Ir jokia valstybė neturėtų reikalauti, kad jos piliečiai prie to priprastų.

Humanitarinė tragedija nepanaikina pareigos saugoti vietinius

Šioje istorijoje yra dvi tiesos, ir abi nepatogios.

Pirma: tarp atvykusiųjų yra žmonių, kurie rizikavo gyvybe. Dalis jų plaukė, brido, buvo išsekę, alkani, išsigandę. Pranešimai apie 57 žuvusius žmones primena, kad tai ir humanitarinė tragedija. Žmogus, kuris žūsta bandydamas pasiekti krantą, nėra vien „problema“. Tai žuvęs žmogus.

Antra: vietiniai gyventojai neturi tapti šios tragedijos įkaitais.

Valstybė privalo gelbėti gyvybes, bet ji taip pat privalo saugoti savo piliečius. Jei moterys bijo eiti gatve, jei parduotuvės patiria vagystes, jei gyventojai bijo, kad nepažįstami žmonės brausis į jų namus ar kiemus, tada valdžia neturi teisės slėptis už gražių frazių apie solidarumą.

Solidarumas be saugumo virsta pykčiu. O pyktis tokiose krizėse labai greitai tampa politiniu sprogmeniu.

Būtent todėl kiekviena žinia apie nusikaltimą ar priekabiavimą turi būti tiriama greitai ir viešai paaiškinama. Reikia atskirti žmones, kuriems būtina humanitarinė pagalba, nuo tų, kurie naudojasi chaosu vogti, plėšti ar gąsdinti vietinius. Kitaip visuomenė pradeda matyti visus atvykusius kaip vieną grėsmingą masę, o tai pavojinga ir patiems migrantams, ir vietiniams.

Kodėl Maroko vaidmuo kelia tiek daug klausimų

Ispanijos saugumo šaltiniuose aptarinėjama versija, kad Marokas galėjo iš pradžių nesustabdyti pirmųjų srautų, norėdamas parodyti, jog būtent Rabatas turi didelę įtaką migracijos spaudimui Ispanijai. Kita vertus, tarptautiniuose pranešimuose pabrėžiama, kad teiginiai apie sąmoningą sienos „atidarymą“ nėra iki galo įrodyti, o Maroko pareigūnai vėliau prisidėjo prie situacijos stabilizavimo.

Tačiau vietiniams tai mažai ką keičia. Jei siena per vieną dieną tampa beveik pralaidi, žmonėms ne taip svarbu, ar tai įvyko dėl politinio žaidimo, neveiklumo, klaidingo teismo sprendimo poveikio ar socialinių tinklų sukelto „bandos efekto“.

Jiems svarbu, kad valstybė buvo nepasiruošusi.

Pranešama, kad krizė susijusi ir su Ispanijos Aukščiausiojo Teismo sprendimu dėl skubių grąžinimų, kuris galėjo būti suprastas kaip signalas, jog patekus į Seutą iš karto grąžinti bus sunkiau. Žinia apie tai esą greitai pasklido socialiniuose tinkluose tarp Maroko jaunimo.

Šiuolaikinėje migracijoje tokios žinutės veikia kaip kibirkštis. Užtenka gandų, kelių vaizdo įrašų, kelių sėkmingų bandymų ir pažado, kad „dabar įmanoma“. Tada prie sienos pajuda ne šimtai, o tūkstančiai.

Ką tai reiškia Lietuvai

Lietuvai Seuta gali atrodyti toli. Ispanija, Marokas, Afrika, Viduržemio jūra – lyg ir ne mūsų kiemas. Bet toks požiūris būtų klaida.

Seuta yra Europos Sąjungos išorinė riba. Jei viena išorinė siena per kelias valandas neatlaiko, visa Šengeno erdvė pajunta pasekmes. Kai dalis žmonių gali judėti toliau į Europą, kitos valstybės pradeda svarstyti vidaus sienų kontrolę, papildomus patikrinimus ir ribojimus. Per šią krizę jau skelbta apie kai kurių Europos šalių griežtesnes reakcijas ir spaudimą Ispanijai.

Lietuva tai supranta geriau nei daugelis. 2021 metais Baltarusijos režimas migrantus naudojo kaip spaudimo priemonę prie mūsų sienos. Tada ir mes pamatėme, kad migracija gali būti ne tik humanitarinis klausimas, bet ir politinis ginklas.

Todėl klausimas „kas vyksta Seutoje?“ iš tikrųjų yra ir klausimas apie mus. Ar Europa pajėgi saugoti savo sienas? Ar šalys viena kitai padės, kai spaudimas bus ne jų pasienyje? Ar bus aiškios taisyklės, ar kiekviena krizė vėl virs improvizacija?

Ir svarbiausia: ar vietiniai gyventojai nebus palikti vieni su baime?

Europa turi padėti, bet negali apsimesti, kad baimės nėra

Šią krizę spręsti vien emocijomis neįmanoma. Neužtenka šaukti „visus įleisti“. Neužtenka ir šaukti „visus išmesti“. Reikia tvarkos, kurios žmonės matytų realybėje.

Pirmiausia turi būti atkurta sienos kontrolė. Ne simboliškai, o realiai – su pakankamais pareigūnais, aiškiomis procedūromis, techninėmis priemonėmis ir greita reakcija. Antra, turi būti atskirti pažeidžiami žmonės, nepilnamečiai, sužeistieji ir tie, kurie kelia grėsmę viešajai tvarkai. Trečia, vietiniai gyventojai turi matyti policiją ne tik pasienyje, bet ir savo gatvėse, prie parduotuvių, gyvenamuosiuose rajonuose.

Jei yra pranešimų apie vagystes, plėšimus, priekabiavimą ar bandymus patekti į namus, jie negali būti nurašomi kaip „nepatogūs pasakojimai“. Jie turi būti tikrinami, o kaltieji – sulaikomi. Tuo pačiu negalima visų atvykusiųjų paskelbti nusikaltėliais, nes tai tik dar labiau gilintų chaosą.

Tačiau vienas dalykas aiškus: jokia humanitarinė krizė nesuteikia teisės ignoruoti vietinių žmonių saugumo.

Seuta šiandien yra įspėjimas visai Europai. Siena nėra abstrakti linija žemėlapyje. Ji yra riba tarp tvarkos ir chaoso, tarp kontroliuojamos pagalbos ir nekontroliuojamos baimės. Kai ta riba per silpna, pirmieji tai pajunta ne politikai Briuselyje ir ne komentatoriai televizijoje.

Pirmieji tai pajunta žmonės, kurie vakare savo namuose užsirakina duris ir nebežino, ar rytoj jų miestas dar bus toks pats.