Žmonės šį vandenį pila vaikams ir vežasi namo kanistrais: skaidrus šaltinis gali slėpti pavojų

Prie Lietuvoje gerai žinomų šaltinių savaitgaliais dažnai nusidriekia eilės. Žmonės atsiveža tuščius penkių litrų butelius, didelius kanistrus ir vandeniu apsirūpina kelioms savaitėms. Jis atrodo skaidrus, yra šaltas, neturi chloro kvapo, todėl daugeliui atrodo geresnis už tekantį iš čiaupo.

Tačiau būtent toks pasitikėjimas gali tapti didžiausia klaida. Skaidrus, malonaus skonio ir iš pažiūros švarus šaltinio vanduo nebūtinai yra tinkamas gerti. Jame gali būti mikroorganizmų ar kitų teršalų, kurių žmogus nepamatys, neužuos ir nepajus ragaudamas.

Pavojingiausia tai, kad žmonės šiuo vandeniu ne tik malšina troškulį. Jį pila mažiems vaikams, naudoja kūdikių mišiniams ruošti, veža vyresnio amžiaus artimiesiems ir laiko namuose tol, kol ištuštėja paskutinis kanistras.

Skaidrus vanduo dar nereiškia, kad jis švarus

Daugelis šaltinių maitinami netoli žemės paviršiaus esančiu vandeniu. Tai reiškia, kad jų kokybę gali paveikti tai, kas vyksta aplinkui: liūtys, tirpstantis sniegas, užtvindyti laukai, netvarkingos nuotekų sistemos, gyvūnai ar net netoliese vykstantys žemės darbai.

Po stipraus lietaus į gruntą gali patekti paviršiuje buvę nešvarumai. Vanduo ir toliau gali atrodyti visiškai skaidrus, tačiau jame jau gali būti bakterijų, sukeliančių pykinimą, pilvo skausmus, vėmimą ar viduriavimą.

Žmogui susirgus dažnai net nekyla mintis kaltinti šaltinio vandens. Negalavimai gali pasireikšti ne iš karto, todėl priežasties pradedama ieškoti maiste, kavinėje valgytame patiekale ar virusinėje infekcijoje.

Dar viena problema – vienkartinis geras tyrimo rezultatas negarantuoja, kad vanduo toks pats liks visus metus. Pavasarį, vasaros sausros metu ir po kelių dienų liūties to paties šaltinio vandens kokybė gali skirtis.

Populiarus šaltinis nebūtinai yra nuolat tikrinamas

Prie kai kurių šaltinių įrengti laipteliai, stogeliai, vamzdžiai ar informaciniai ženklai. Tokia vieta atrodo prižiūrima ir patikima, todėl žmogus natūraliai daro išvadą, kad vanduo reguliariai tiriamas.

Vis dėlto sutvarkyta aplinka dar neįrodo, kad vandens kokybė nuolat stebima. Kartais prižiūrima tik pati teritorija – surenkamos šiukšlės, pataisomas vamzdis ar atnaujinamas priėjimas. Laboratoriniai tyrimai gali būti atliekami retai, o senas pranešimas apie gerą vandens kokybę gali kabėti ilgiau, nei turėtų.

Ypač atsargiai reikėtų vertinti nuošalius, nepažymėtus šaltinius miškuose, pakelėse ar šalia sodybų. Tai, kad vietiniai žmonės iš jų vandenį semia daugelį metų, nėra vandens saugumo įrodymas. Taršos šaltinis gali atsirasti visai neseniai, o požeminio vandens tekėjimo krypties plika akimi nustatyti neįmanoma.

Įtarimą turėtų kelti pasikeitęs vandens skonis, kvapas, spalva ar atsiradusios nuosėdos. Tačiau net ir visiškai nepasikeitęs vanduo gali būti užterštas, todėl vien savo pojūčiais pasikliauti negalima.

Šaltinio vanduo

Užvirinti neužtenka visais atvejais

Vandens virinimas gali sumažinti mikrobiologinę riziką, nes aukšta temperatūra sunaikina daugelį ligas sukeliančių mikroorganizmų. Jei nėra patikimos informacijos apie šaltinio būklę, vandens virinimas yra saugesnis pasirinkimas nei gėrimas tiesiai iš butelio.

Tačiau virinimas nėra stebuklingas sprendimas. Jis nepašalina visų galimų cheminių medžiagų. Jei vandenyje yra iš aplinkos patekusių junginių, kaitinimas jų nebūtinai panaikins. Garuojant vandeniui kai kurių medžiagų koncentracija net gali padidėti.

Ypač svarbu nerizikuoti ruošiant kūdikių maistą. Mažiems vaikams netinkamas vanduo gali būti pavojingesnis nei sveikam suaugusiajam. Didesnio atsargumo taip pat reikia nėščiosioms, vyresnio amžiaus žmonėms ir silpnesnę imuninę sistemą turintiems asmenims.

Abejonių keliantį šaltinio vandenį naudoti kasdien vien todėl, kad jis „natūralus“, nėra protingiau nei rinktis patikrintą vandentiekio vandenį. Gamtoje tekantis vanduo nėra automatiškai švaresnis už tą, kuris tiekiamas į namus ir reguliariai kontroliuojamas.

Ką patikrinti prieš pripildant kanistrus

Prieš vykstant prie pamėgto šaltinio verta išsiaiškinti, kam priklauso teritorija ir ar yra skelbiami naujausi vandens tyrimų rezultatai. Svarbu žiūrėti ne tik į užrašą „vanduo tinkamas vartoti“, bet ir į tyrimo datą. Prieš kelerius metus atliktas patikrinimas nepasako, kokia vandens būklė yra dabar.

Po smarkių liūčių, potvynių ar pavasarinio polaidžio geriau bent laikinai tokio vandens negerti. Taip pat nereikėtų jo semti, jei aplink šaltinį matyti stovintis vanduo, išplautas gruntas, gyvūnų pėdsakai, šiukšlės ar kiti galimos taršos ženklai.

Vandenį būtina pilti tik į švarius, maistui skirtus indus. Senas kanistras, kuriame anksčiau buvo laikyti neaiškūs skysčiai, gali užteršti net ir saugų vandenį. Pripildytus indus reikėtų laikyti vėsiai, saugoti nuo tiesioginės saulės ir nevartoti ištisas savaites vien todėl, kad vanduo dar neįgavo blogo kvapo.

Jeigu išgėrus šaltinio vandens keliems šeimos nariams vienu metu prasideda pykinimas, pilvo skausmai, vėmimas ar viduriavimas, jo vartojimą reikėtų nedelsiant nutraukti. Likusio vandens nereikėtų duoti nei vaikams, nei augintiniams.

Šaltinio vanduo gali būti geros kokybės, tačiau to neįmanoma nustatyti pagal skaidrumą, šaltumą ar žmonių eilę prie vamzdžio. Patikimiausias atsakymas yra ne skonis ir ne ilgametis įprotis, o nauji laboratoriniai tyrimai. Kol jų nėra, pilnas kanistras „natūralaus“ vandens gali būti ne sveikatos šaltinis, o rizika, kurią žmogus pats parsiveža į namus.