Savitarnos kasoje padėsite agurką, o ji pati pasakys, kas tai: Lietuvos parduotuvėse jau bandoma naujovė

Prie savitarnos kasos susidaro pažįstama tyla: žmogus iš rankų į svarstykles padeda vieną agurką, o ekrane iššoka ilgas daržovių sąrašas. Reikia surasti, ar tai trumpavaisis, ar ilgavaisis, ar gal vis dėlto cukinija. Už nugaros jau laukia kitas pirkėjas, vaikas prašo saldainio, o pirštas ekrane vis spaudžia ne tą paveikslėlį.

Būtent tokias akimirkas turėtų pakeisti Lietuvos parduotuvėse bandoma naujovė: savitarnos kasa, kuri pagal vaizdą atpažįsta ant svarstyklių padėtą vaisių ar daržovę ir pati pasiūlo jo pavadinimą. Pirkėjui nebereikia naršyti po plytų dydžio meniu, o darbuotojui – skubėti prie kasos vien todėl, kad kas nors supainiojo pomidorą su paprika.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo smulkmena. Tačiau kas bent kartą vakare stovėjo eilėje su keliomis prekėmis rankose, puikiai žino: kartais užtenka vieno neatsidarančio langelio ekrane, kad apsipirkimas taptų nervų išbandymu.

Ilgiausiai užtrunka ne duona, o vienas bananas

Savitarnos kasos paprastai greitai nuskaito prekes su brūkšniniais kodais. Bėda prasideda prie sveriamų produktų: vaisių, daržovių, riešutų ar kepinių, kuriems kodas dažnai nepriskirtas taip aiškiai kaip pieno pakeliui. Žmogui tenka ne tik žinoti, ką nusipirko, bet ir atpažinti parduotuvės ekrane pateiktą pavadinimą.

Kai pasirinkimų keliolika ar keliasdešimt, lengva pasimesti. Vienas pirkėjas skuba po darbo, kitas prastai mato smulkias ekrano nuotraukas, trečias pirmą kartą perka mažiau įprastą daržovę. O kol vienas ieško tinkamo mygtuko, visa eilė jaučia, kad procesas stringa.

Vaizdo atpažinimo funkcija skirta būtent šiai vietai sutrumpinti. Kamera fiksuoja produktą ant svarstyklių, sistema įvertina jo formą, spalvą ir kitus matomus požymius, o ekrane pasiūlo tikėtiną variantą. Pirkėjui paprastai belieka patvirtinti pasirinkimą, o ne nuo nulio ieškoti jo tarp daugybės kategorijų.

Kasa turi padėti, o ne priversti jaustis kaltam

Didžiausias tokios naujovės privalumas nėra vien kelios sutaupytos sekundės. Žmogų vargina jausmas, kad jis prie kasos trukdo kitiems, nors tiesiog negali suprasti, ko iš jo nori ekranas. Kai aparatas pats pasiūlo „agurką“, apsipirkimas tampa panašesnis į įprastą veiksmą, o ne į mažą technologijų egzaminą.

Ypač tai gali palengvinti situaciją senjorams, kuriems savitarnos kasos ne visada atrodo draugiškos, ir tėvams su mažais vaikais, kai kiekviena papildoma minutė prie ekrano turi savo kainą. Naudos pajus ir tie, kurie užsuka tik kelių produktų vakarienei bei nenori dėl vienos citrinos laukti darbuotojo pagalbos. Greitesnis sveriamų produktų pasirinkimas reiškia mažiau sustojimų visai eilei.

Vis dėlto žmogus neturėtų būti paliktas vienas su sistemos spėjimu. Panašiai atrodantys produktai gali suklaidinti ir technologiją, ir patį pirkėją, todėl aiškus patvirtinimas ekrane išlieka svarbus. Patogi sistema ne ta, kuri apsimeta neklystanti, o ta, kuri greitai leidžia pataisyti pasirinkimą be gėdos ir be ilgo aiškinimosi.

Darbuotojams tai ne tik dar viena kamera

Iš šalies gali atrodyti, kad nauja funkcija reikalinga vien parduotuvei, kuri nori greičiau aptarnauti daugiau žmonių. Tačiau savitarnos zonose dirbantys darbuotojai gerai žino, kiek kartų per dieną tenka prieiti dėl vis tos pačios priežasties: pirkėjas neranda produkto, pasirenka netinkamą variantą arba paprašo pagalbos, nes kasa sustojo ties sveriama preke.

Jeigu dalį tokių situacijų sistema išsprendžia pati, darbuotojas gali daugiau dėmesio skirti atvejams, kuriems iš tiesų reikia žmogaus sprendimo. Tai nereiškia, kad parduotuvėje jo nebereikės. Prie kasų vis tiek pasitaiko amžiaus patikrinimų, techninių nesklandumų, klientų klausimų ir paprasto žmogiško pasimetimo, kurio jokia kamera iki galo nepanaikins.

Parduotuvei svarbu, kad naujovė nebūtų diegiama vien dėl efektingo žodžio „išmanu“. Jei atpažinimas veikia lėtai, dažnai siūlo klaidingus produktus ar reikalauja daugiau žingsnių nei senas meniu, pirkėjų susierzinimas tik persikels į kitą vietą. Technologija verta tiek, kiek ji realiai sumažina įtampą prie kasos.

Kaip nesugadinti paprasto apsipirkimo

Pirkėjui verta neskubėti patvirtinti pirmojo ekrane pasiūlyto varianto, ypač kai produktai panašūs. Trumpas žvilgsnis į pavadinimą ir kainą padeda išvengti situacijos, kai namuose ant kvito randama visai kita prekė. Jei sistema neatpažįsta produkto, geriau iškart pasikviesti darbuotoją, o ne spaudyti atsitiktinius pasirinkimus ir užlaikyti save bei kitus.

Praktikoje tokia kasa patogiausia tada, kai jos veiksmai aiškūs net žmogui, kuris nėra pratęs naudotis programėlėmis ar naujais ekranais. Ekrane turi būti lengvai matoma, ką kamera pasiūlė, kur patvirtinti ir kaip pakeisti pasirinkimą. Naujovė neturi versti pirkėjo mokytis naujos tvarkos vien tam, kad nusipirktų kelis obuolius.

Parduotuvėms bandomasis laikotarpis taip pat yra proga pamatyti ne tik techninius rezultatus, bet ir tikrą žmonių elgesį. Ar pirkėjai supranta, kas vyksta? Ar jie pasitiki pasiūlytu produktu? Ar darbuotojams iš tiesų sumažėja pasikartojančių iškvietimų? Atsakymai į šiuos paprastus klausimus bus svarbesni už pačią įspūdingą kameros funkciją.

Agurką atpažįstanti kasa nepakeis nei apsipirkimo įpročių, nei žmogaus poreikio pasiklausti pagalbos. Tačiau ji gali panaikinti vieną ypač erzinantį sustojimą ten, kur žmonės dažniausiai nori tik vieno – susimokėti ir ramiai grįžti namo. Kartais geriausia technologija yra ne ta, kuri stebina, o ta, kurios veikimo beveik nepastebi.