Virtuvės, kurias dar neseniai vadinome pasenusiomis, grįžta į madą: 2000-ųjų stilius gauna antrą šansą

Dar visai neseniai tokia virtuvė daugeliui atrodė kaip remontas, kurį jau reikėtų keisti: tamsesnės medinės spintelės, sendintos plytelės, masyvus stalviršis, šilti smėlio atspalviai, atviros lentynos, keraminiai indai ir šiek tiek „kaimiškas“ jaukumas. Tai buvo 2000-ųjų pradžios virtuvės veidas – ne sterilus, ne minimalistinis, o sunkesnis, šiltesnis ir pilnas detalių.

Dabar šis stilius netikėtai grįžta. Tik ne taip, kaip jį prisimename iš senų interjero žurnalų ar namų, kuriuose viskas buvo ruda, gelsva ir apkrauta dekoru. Dizaineriai vis dažniau kalba apie atsinaujinusią Toskanos virtuvę – lengvesnę, šviesesnę ir daug labiau pritaikytą šiuolaikiniams namams.

Tai nėra bandymas aklai kopijuoti 2000-uosius. Greičiau – noras susigrąžinti tai, ko daugeliui pradėjo trūkti po ilgo baltų, lygių, blizgių ir beveik beasmenių virtuvių laikotarpio. Žmonės vėl nori erdvės, kuri atrodo gyvenama, turi šilumos ir neprimena parodų salės.

Kodėl senoji Toskanos virtuvė vėl atrodo patraukli

Toskanos stiliaus virtuvė visada buvo siejama su jaukumu. Joje svarbiausia ne tobulai švarus vaizdas ar idealiai paslėpta kiekviena smulkmena. Tokia virtuvė turi atrodyti taip, lyg joje iš tikrųjų gaminama, valgoma, geriama kava, kalbamasi ir gyvenama.

Būtent tai dabar ir traukia žmones. Po ilgų metų, kai madingos buvo visiškai baltos spintelės, lygūs fasadai, paslėptos rankenėlės ir beveik laboratorinė tvarka, daugeliui norisi daugiau charakterio. Ne chaoso, bet gyvumo.

Toskanos virtuvė turi vieną stiprų privalumą – ji nebijo netobulumo. Tinkas ant sienos gali turėti tekstūrą. Mediena gali būti ne idealiai vienoda. Keraminė plytelė gali atrodyti rankų darbo. Indai atviroje lentynoje gali būti ne tik dekoracija, o kasdien naudojami daiktai.

Tokioje erdvėje nereikia apsimesti, kad namuose niekas negyvena. Priešingai – gyvenimo ženklai čia yra stiliaus dalis.

Kas pasikeitė nuo 2000-ųjų

Didžiausias skirtumas – spalvos ir saikas. 2000-ųjų pradžioje Toskanos įkvėptos virtuvės dažnai būdavo labai sunkios: tamsi mediena, gelsvos sienos, raštuotos plytelės, masyvūs šviestuvai, daug kaltinės geležies, varinių puodų, dekoratyvinių butelių ir keramikos.

Šiandien tokio pertekliaus dizaineriai vengia. Nauja versija daug švaresnė. Vietoj tamsiai rudų spintelių dažniau renkamasi šviesinta arba natūrali mediena. Vietoj sodriai geltonų sienų – kreminiai, smėlio, šilti pilkšvi, švelnūs ochros ar prislopintos terakotos atspalviai.

Virtuvė vis dar šilta, bet nebesunki. Joje gali būti natūralaus akmens stalviršis, švelniai tekstūruotos sienos, medinės lentynos, keraminės plytelės, bet viskas sudėliota ramiau. Nebelieka jausmo, kad interjeras bando vienu metu parodyti visus įmanomus „viduržemio“ motyvus.

Šiuolaikinė Toskanos virtuvė atrodo taip, lyg kažkas būtų paėmęs seną idėją ir nuėmęs nuo jos viską, kas buvo per daug.

Dabar svarbiausia – ne blizgesys, o medžiagos

Šios krypties esmė – natūralumas. Tokiame interjere svarbios medžiagos, kurios gerai sensta: medis, akmuo, keramika, tinkas, metalas. Tai ne tos detalės, kurios po metų atrodo pavargusios. Priešingai – jos dažnai gražėja nuo naudojimo.

Marmurinis ar akmeninis stalviršis gali turėti gyslų. Medinė lentyna – nelygumų. Rankų darbo plytelės – skirtingų atspalvių. Tokie dalykai suteikia virtuvei tikrumo.

Lietuvos namuose tai gali būti labai artima. Ne kiekvienam reikia itališkos vilos įspūdžio. Bet šiltesnė mediena, šviesus akmuo, ramios spalvos, keli keraminiai indai, kokybiškas stalviršis ar graži atvira lentyna gali pakeisti visą virtuvės nuotaiką.

Svarbu ne paversti virtuvę dekoracija, o sukurti vietą, kurioje norisi būti. Kur malonu ryte išgerti kavos, vakare virti sriubą, kepti pyragą ar susėsti prie stalo be jausmo, kad kiekvienas daiktas gadina vaizdą.

Atviros lentynos grįžta, bet ne visur

Vienas atpažįstamiausių Toskanos virtuvės elementų – atviros lentynos. Jose gali stovėti keramika, stiklainiai, alyvuogių aliejus, medinės lentelės, dubenys ar dažniau naudojami indai. Tai suteikia virtuvei gyvybės.

Tačiau čia lengva persistengti. Jei atvira lentyna tampa vieta viskam, kas netilpo į spinteles, ji greitai atrodo ne stilingai, o netvarkingai. Todėl šiuolaikinis požiūris paprastas: atviros lentynos turi būti naudojamos saikingai.

Geriau viena ar dvi gražios lentynos nei pusė virtuvės be durelių. Geriau keli kasdien naudojami indai nei dešimtys dekoratyvinių daiktų, kuriuos reikia tik valyti nuo dulkių. Šiandien Toskanos stilius nėra apie apkrovimą. Jis apie šilumą ir atrinktus daiktus.

Tas pats galioja variniams puodams, keramikai, pintiems krepšiams ir kitiems akcentams. Vienas geras daiktas veikia geriau nei dešimt atsitiktinių.

Buitinė technika slepiama ramiau

Senojoje 2000-ųjų virtuvėje buitinė technika dažnai matėsi atvirai: didelis šaldytuvas, plati viryklė, gartraukis kaip pagrindinis akcentas. Šiuolaikinėje versijoje technika dažniau slepiama arba integruojama taip, kad nekonkuruotų su medžiagomis.

Šaldytuvas gali būti už fasado. Indaplovė – nematoma. Smulkūs prietaisai – ne nuolat ant stalviršio. Taip virtuvė išlieka jauki, bet neperkrauta.

Tai ypač aktualu mažesnėms Lietuvos virtuvėms. Jei erdvė nėra didelė, kiekvienas papildomas daiktas ant stalviršio iškart sukuria netvarkos įspūdį. Todėl moderni Toskanos kryptis tinka ir butui, jei ji pritaikoma protingai: šiltos spalvos, natūralios medžiagos, keli charakteringi akcentai ir kuo mažiau vizualinio triukšmo.

Kaip pritaikyti šią tendenciją nekeičiant visos virtuvės

Norint įsileisti šią nuotaiką į namus, nebūtina griauti virtuvės ir daryti pilno remonto. Kartais užtenka kelių sprendimų.

Pirmiausia galima keisti spalvinę nuotaiką. Šaltai balta virtuvė iš karto tampa jaukesnė, jei atsiranda medinių detalių, smėlio ar kreminių atspalvių, molio spalvos indų, lininė staltiesė ar šiltesnis apšvietimas.

Antra – verta įsileisti tekstūrų. Lygūs paviršiai atrodo tvarkingai, bet jei jų per daug, virtuvė tampa šalta. Keraminis dubuo, medinė pjaustymo lenta, akmens masės vaza, pintas krepšys ar rankų darbo plytelės gali suteikti erdvei daugiau charakterio.

Trečia – reikėtų atsargiai elgtis su dekoru. Toskanos stilius nereiškia, kad reikia prikabinti vynuogių paveikslų, prisipirkti dirbtinių alyvuogių šakelių ir visur sudėti butelius su makaronais. Tokia versija greitai atrodo kaip senas restoranas. Geriau rinktis tikrus, naudojamus daiktus: gražius indus, medines lentas, kokybiškus tekstilės gaminius, gerą apšvietimą.

Kodėl ši mada grįžta būtent dabar

Interjero tendencijos dažnai juda priešinga kryptimi nei tai, nuo ko žmonės pavargsta. Kai ilgai dominavo minimalizmas, natūralu, kad dalis žmonių pradėjo ilgėtis šiltesnių, asmeniškesnių namų.

Virtuvė tam ypač jautri. Tai nėra tik vieta, kur laikomas virdulys ir šaldytuvas. Daugelyje namų virtuvė yra šeimos centras. Čia kalbamasi, valgoma, dirbama prie kompiuterio, daromi namų darbai, priimami svečiai. Todėl žmonės nori, kad ji būtų ne tik patogi, bet ir jauki.

Atgimstanti Toskanos virtuvė pataiko būtent į šį norą. Ji leidžia sukurti erdvę, kuri neatrodo nei kaimiškai pasenusi, nei šaltai moderni. Geriausiu atveju ji tampa tarpine versija – šiuolaikiška, bet su šaknimis.

Svarbiausia – nepaversti namų dekoracija

Didžiausia klaida, kurią galima padaryti sekant šia tendencija, yra bandymas ją nukopijuoti per tiesmukai. Jei mažame bute staiga atsiranda sunkios tamsios spintelės, per daug raštuotų plytelių, masyvių rankenėlių ir dekoratyvinių indų, rezultatas gali atrodyti ne madingai, o tiesiog pasenusiai.

Šiuolaikinė kryptis prašo daugiau saiko. Vienas akmeninis stalviršis. Viena tekstūruota siena. Kelios atviros lentynos. Šviesinta mediena. Šilti, bet ne rėkiantys atspalviai. Mažiau blizgesio, daugiau tikrų paviršių.

Tada 2000-ųjų virtuvės idėja įgauna naują gyvenimą. Ne kaip nostalgija dėl senų laikų, o kaip atsakas į per daug sterilius namus.

Ir galbūt todėl ši tendencija taip greitai vėl tampa patraukli. Žmonės nebenori virtuvės, kurioje baisu padėti puodelį ne ten. Jie nori vietos, kurioje galima virti kavą, kepti duoną, laikyti ant stalo pomidorus, kalbėtis ir gyventi. O tokia virtuvė niekada iki galo neišeina iš mados.