Kai buvau maža, močiutės virtuvėje virš durų kabėjo siaura lentynėlė. Ne graži dekoracija, ne madingas interjero sprendimas, o paprasta medinė lentyna, nudažyta ta pačia spalva kaip durų stakta. Vaikystėje man ji atrodė keista. Per aukštai, kad būtų patogu. Per siaura, kad būtų tikra spintelė. Ir visada šiek tiek paslaptinga, nes ten stovėjo daiktai, kurių niekas kasdien neliesdavo.
Kartą paklausiau močiutės:
– Kam tau ta lentyna virš durų? Juk ten net nepasieki.
Ji kaip tik maišė sriubą ir net neatsisuko.
– Pasiekiu, kai reikia.
– O jei reikia dažnai?
– Tada ten nededu.
Tada man toks atsakymas atrodė labai močiutiškas: trumpas, praktiškas ir lyg neišsamus. Tik po daugelio metų, kai pati pradėjau gyventi bute su maža virtuve, supratau, kad tame sakinyje buvo visas mažų namų organizavimo mokslas.
Ten nebuvo laikoma bet kas
Močiutės lentynėlėje virš durų niekada nebūdavo kasdienių puodelių, lėkščių ar kruopų. Ji nebuvo skirta tam, ką reikia paimti penkis kartus per dieną. Ten stovėjo stiklainiai, kurių prireikdavo tik vasarą, keli rečiau naudojami dangteliai, emaliuotas dubuo uogienei, senas kavos malūnėlis ir dar kažkoks metalinis indas, kurio paskirties taip ir nesupratau.
Kartą, prieš obuolienės virimą, močiutė pasakė:
– Paduok kėdutę.
– Kam?
– Reikia to didelio dubens nuo viršaus.
Aš pastūmiau kėdutę prie durų, ji užlipo, paėmė dubenį ir nusileido taip ramiai, lyg lentynėlė būtų patogiausias daiktas pasaulyje.
– O kodėl jo nelaikai spintelėje? – paklausiau.
– Nes spintelėje gyvena tie daiktai, kurių reikia kasdien.
Štai ir visa logika. Lentynėlė virš durų buvo ne sandėlis chaosui, o vieta daiktams, kurie reikalingi retai, bet vis dėlto reikalingi. Ne taip retai, kad juos išneštum į rūsį ar palėpę, bet ir ne taip dažnai, kad jie užimtų brangiausią vietą stalčiuje.
Senose virtuvėse vieta nebuvo švaistoma
Dabar daugelis tokį kampą pavadintų dulkių rinktuvu. Ir, tiesą sakant, jei ten tiesiog sukrauni atsitiktinius daiktus, taip ir bus. Bet senose virtuvėse kiekvienas tarpas turėjo savo paskirtį.
Virš durų esanti erdvė dažnai lieka tuščia. Į ją neatsitrenki galva, ji netrukdo vaikščioti, neužima stalviršio ir neatima vietos iš spintelių. Ji tiesiog yra. O mažoje virtuvėje toks „tiesiog yra“ gali tapti labai naudingas.
Seniau žmonės dažnai neturėjo tiek daug baldų, kiek turime dabar. Nebuvo milžiniškų virtuvės komplektų, gilių stalčių su mechanizmais ir plastikinių dėžių kiekvienai smulkmenai. Todėl daiktai būdavo skirstomi labai aiškiai: kas kasdienai – arčiau rankų, kas retai – aukščiau, giliau arba į atskirą vietą.
Lentynėlė virš durų būtent tam ir tarnavo.
Mažoje virtuvėje ši idėja gali būti net labai šiuolaikiška
Kai persikrausčiau į savo pirmą butą, virtuvė buvo tokia maža, kad atsidarius orkaitę reikėdavo beveik derėtis su šaldytuvu. Spintelėse netilpo viskas, ką turėjau: konservavimo stiklainiai, rečiau naudojamos kepimo formos, papildomi rankšluosčiai, sezoninės žvakės, didesni padėklai.
Vieną vakarą stovėjau vidury virtuvės su torto forma rankoje ir nežinojau, kur ją dėti. Į apatinę spintelę netilpo. Ant šaldytuvo jau buvo arbatos dėžutės. Į sandėliuką nešti nenorėjau, nes paskui pamiršiu.
Tada pažvelgiau virš durų. Tuščia siena. Nenaudojama. Lyg specialiai laukia.
Iš karto prisiminiau močiutę.
– Nejuokinga, – pasakiau pati sau. – Ji ir vėl buvo teisi.
Po savaitės ten atsirado siaura lentyna. Ne masyvi, ne gili, tiesiog tvirta lentynėlė virš durų. Ir staiga virtuvėje atsirado vietos daiktams, kurie iki tol visur trukdė.
Ką galima laikyti virš durų?
Svarbiausia taisyklė – ten nedėti to, ko reikia kasdien. Jei kiekvieną rytą lipsite ant kėdutės dėl kavos puodelio, toks sprendimas greitai pradės erzinti.
Virš durų tinka laikyti rečiau naudojamus daiktus: konservavimo stiklainius, papildomus dangtelius, kepimo formas, šventinius indus, atsargines virtuvines šluostes, pikniko indus, retai naudojamus prietaisų priedus, tuščias dėžutes, sezoninius daiktus.
Jei lentyna atvira, geriau daiktus sudėti į gražias dėžes ar pintus krepšius. Taip virtuvė neatrodys apkrauta, o dulkes valyti bus lengviau. Ant dėžių galima užrašyti, kas viduje. Nes kitaip po pusmečio stovėsite ant kėdutės ir spėliosite, ar ten dangteliai, ar kalėdinės servetėlės.
Man labiausiai pasiteisino trys dėžės: „stiklainiai“, „kepimas“, „retai naudojama“. Paprasta, bet veikia.
