DI vaikams jau ima riboti: ekspertai įspėja, kad vien draudimų neužteks

Dirbtinis intelektas mokiniams jau seniai nebėra ateities technologija. Vieni juo pasitikrina gramatiką, kiti prašo paaiškinti matematikos uždavinį, treti per kelias sekundes gauna rašinio planą ar net visą tekstą. Patogu, greita, kartais labai naudinga. Bet čia ir prasideda klausimas, kuris vis garsiau skamba mokyklose: ar vaikas dar mokosi pats, jei atsakymą už jį suformuluoja DI?

Kai kuriose šalyse ši diskusija jau virto realiais sprendimais. Norvegijai paskelbus apie planus riboti DI naudojimą mokyklose, panašus klausimas kyla ir Lietuvoje. Ar vaikams šią technologiją reikia drausti, ar priešingai – mokyti ja naudotis taip, kad ji netaptų trumpiausiu keliu išvengti mąstymo?

Atsakymą gauti lengva, bet tai dar nereiškia, kad vaikas išmoko

VDU licėjaus SOKRATUS vadovė, švietimo ekspertė Vitalija Latožaitė sako, kad vieno paprasto atsakymo nėra. Vis dėlto kuo vaikas jaunesnis, tuo svarbiau pirmiausia ugdyti pamatinius gebėjimus: skaityti, rašyti, skaičiuoti, suprasti tekstą, analizuoti informaciją ir pačiam ieškoti sprendimų.

„Mokinys pirmiausia turi gebėti mąstyti savarankiškai. Todėl svarbiausia galvoti ne apie draudimą, o apie atsakingą technologijų naudojimą. Vien draudimais problemos neišspręsime, nes DI jau tampa mūsų kasdienybės dalimi“, – sako V. Latožaitė.

Didžiausia rizika, pasak jos, atsiranda tada, kai DI ne padeda mokytis, o pakeičia patį mokymąsi. Viena yra paprašyti, kad įrankis paaiškintų, kur suklydai spręsdamas uždavinį. Visai kas kita – tiesiog nusirašyti atsakymą ir eiti toliau. Išoriškai užduotis atlikta, tačiau galvoje nelieka nei supratimo, nei įgūdžio.

„DI tikrai gali būti labai naudingas, kai jis papildo, o ne pakeičia patį mokymąsi. Kalbant apie kūrybiškumą, svarbu, kad DI būtų šaltinis, o ne kūrėjas, kuris viską padaro už mokinį“, – pabrėžia V. Latožaitė.

Draudimas atrodo paprastas, bet realybėje viskas sudėtingiau

Verslininkas ir futuristas Ilja Laurs DI ribojimus vertina kaip natūralų etapą. Jo teigimu, taip visuomenė reaguoja į daugelį naujų technologijų: iš pradžių jos kelia baimę, neaiškumą ir norą jas sustabdyti.

„Bet kokia nauja technologija praeina etapą, kai jos baiminamasi, nežinoma, kaip ją panaudoti ir kokios yra grėsmės. Todėl įprastai vienas iš etapų būna tiesiog jos draudimas“, – sako jis.

I. Laurs primena skaičiuotuvus. Kadaise jų naudojimas mokyklose taip pat buvo ribojamas, tačiau vėliau jie tapo įprastu įrankiu. Pasikeitė ne tik požiūris į technologiją, bet ir tai, ko iš mokinio tikimasi. Kai paprastus skaičiavimus gali atlikti įrankis, daugiau dėmesio galima skirti sudėtingesniam mąstymui.

Jo manymu, panašiai gali nutikti ir su DI. Juolab kad visiškai sukontroliuoti, ar mokinys namuose atlikdamas užduotis naudojasi tokiais įrankiais, jau dabar labai sunku.

„Manau, kad tai laikinas ribojimas. Kai vaikai, mokytojai ir visa visuomenė geriau supras, kaip DI naudoti, kur yra jo nauda ir kur žala, technologija bus ne tik leidžiama, bet ir skatinama“, – prognozuoja I. Laurs.

Jaunesniems vaikams reikia ne laisvės, o suaugusiojo šalia

V. Latožaitė pabrėžia, kad visiems vaikams negalima taikyti vienodų taisyklių. Vienaip DI naudos pradinių klasių mokinys, kitaip – gimnazistas, jau gebantis kritiškiau vertinti informaciją ir suprasti, kada įrankis padeda, o kada tiesiog atlieka darbą už jį.

„Daugelis mokslininkų sutinka, kad iki 12–13 metų DI reikėtų naudoti tik su tėvų ar mokytojų priežiūra ir pagalba. Vyresniems vaikams jau galima suteikti daugiau savarankiškumo, kartu mokant atsakomybės“, – sako ji.

Mokyklose, anot ekspertės, svarbiausia turėtų būti aiškūs susitarimai. Kada DI galima naudoti? Kada būtina dirbti savarankiškai? Kaip pažymėti, kad įrankis buvo pasitelktas? Tokie klausimai tampa ne mažiau svarbūs nei pats draudimas.

„Mokykla turi ugdyti jauno žmogaus skaidrumą ir sąžiningumą. Jeigu visi susitariame, kad atliekant tam tikrą užduotį DI nesinaudosime, tokios taisyklės ir turime laikytis“, – teigia V. Latožaitė.

Egzamino DI už mokinį neišlaikys

Šioje diskusijoje yra ir labai paprastas argumentas. Bus situacijų, kai DI šalia tiesiog nebus. Kontroliniai, egzaminai, pokalbiai, realios gyvenimo situacijos vis tiek pareikalaus paties žmogaus žinių ir gebėjimo mąstyti.

„Egzaminų einame laikyti be DI. Mokinį kviesčiau apie tai pagalvoti prieš pasirenkant lengviausią kelią. Tą dieną galima apgauti save ar mokytoją, tačiau kai iš tiesų reikės žinių ar kritinio mąstymo, reikės pasikliauti savimi“, – sako V. Latožaitė.

Todėl klausimas šiandien jau nebeatrodo toks paprastas kaip „leisti ar drausti“. DI mokinių gyvenime jau yra. Daug svarbiau nuspręsti, kokią vietą jam suteikti: ar jis taps pagalbininku, kuris padeda suprasti, ar patogiu būdu apeiti mokymąsi.

„Visuomet ieškau aukso vidurio ir sveiko proto. Kraštutinumai niekur nenuves – nei visiškas DI uždraudimas, nei visiška laisvė juo naudotis. Turime išmokti, kad DI mums neštų naudą, o ne mes taptume jo įrankiu“, – apibendrina V. Latožaitė.