Medų dedate į verdančią arbatą: mitas ar tiesa apie jo naudą

Garuoja puodelis arbatos, už lango pilka, o į šaukštelį jau prikibęs tirštas medus. Daug kas jį nuleidžia tiesiai į ką tik užvirtą gėrimą, kelis kartus pamaišo ir ramiai sau pasako: dabar tai jau bus tikrai sveika.

Tačiau būtent čia prasideda senas virtuvinis ginčas. Vieni tikina, kad karštis medų „sugadina“ ir jis tampa beveik bevertis, kiti į arbatą jo deda be jokių ceremonijų – juk svarbiausia, kad būtų saldu, gardu ir palengvėtų gerklei. Tiesa, kaip dažnai nutinka su maistu, nėra tokia griežta, kaip norėtųsi.

Medus karštoje arbatoje netampa nei nuodu, nei stebuklingu vaistu. Tačiau temperatūra iš tiesų gali pakeisti tai, už ką šis produktas taip vertinamas.

Karštas puodelis ir skubus šaukštelis

Kai skauda gerklę ar krečia šaltis, retas laukia, kol arbata taps maloniai šilta. Norisi greito ritualo: užplikyti, įspausti citrinos, įdėti medaus ir kuo greičiau apsikloti pledu. Problema ta, kad ką tik užplikytas gėrimas dažnai būna pernelyg karštas ne tik medui, bet ir mūsų burnai.

Meduje yra ne vien cukrų, suteikiančių saldumą. Jame natūraliai aptinkama fermentų ir kitų jautresnių junginių, kurių savybės veikiant aukštai temperatūrai gali silpnėti. Kuo karštesnė arbata ir kuo ilgiau medus joje laikomas, tuo mažiau lieka to subtilaus „gyvo“ medaus charakterio.

Todėl posakis, kad verdanti arbata sunaikina visą medaus naudą, yra per griežtas. Saldumas niekur nedingsta, gėrimas išlieka malonaus skonio, o šiltas skystis pats savaime gali nuraminti perštinčią gerklę. Vis dėlto tikėtis, kad verdančiame vandenyje medus išlaikys visas savybes taip pat, kaip valgomas šaukšteliu, būtų naivu.

Mitas apie „nuodingą“ medų

Virtuvėse vis dar gyvas ir kitas gąsdinantis pasakojimas: esą įdėjus medaus į karštą arbatą jis tampa nuodingas. Toks teiginys skamba dramatiškai, todėl lengvai prilimpa, ypač kai žmogus ir taip stengiasi dėl šeimos sveikatos. Tačiau vien nuo to, kad medus ištirpsta karštame gėrime, jis netampa pavojingu produktu.

Kaitinant meduje vyksta cheminiai pokyčiai, kaip ir daugelyje kitų saldžių produktų. Tačiau namuose į puodelį įmaišytas šaukštelis medaus nėra tas pats, kas ilgai ir intensyviai kaitinamas produktas gamyboje. Kasdienėje situacijoje didžiausias praradimas yra ne saugumas, o dalis karščiui jautrių medaus savybių.

Dar viena svarbi detalė – labai karštu gėrimu galima nusideginti burną ar sudirginti jau ir taip jautrią gerklę. Tad laukimas kelias minutes prieš pirmą gurkšnį yra naudingas ne dėl mistinių taisyklių, o dėl paprasto komforto. Arbata neturi būti verdantis išbandymas, kad sušildytų.

Medų dedate į verdančią arbatą: mitas ar tiesa apie jo naudąNuotrauka: Pexels / Gundula Vogel

Kada medų dėti, kad jis liktų ne vien saldiklis

Jeigu medų į arbatą dedate pirmiausia dėl skonio, griežtos taisyklės nėra: dėkite tada, kada jums skanu. Kartais būtent sodrus medaus saldumas subalansuoja rūgštesnę citriną ar aštresnį imbierą. Tokiu atveju karštas puodelis nėra virtuvinė katastrofa.

Jei norite išsaugoti daugiau natūralių medaus savybių, palaukite, kol arbata atvės iki šiltos, malonios gerti temperatūros. Paprastas orientyras – kai puodelį jau galima laikyti rankose, o gurkšnis nebeverčia instinktyviai pūsti ir laukti. Tuomet medus ištirps taip pat lengvai, tik jam teks mažiau karščio.

Medų galima vartoti ir visai kitaip: suvalgyti mažą šaukštelį šalia arbatos arba lėtai ištirpinti burnoje, jei patinka toks būdas. Tai ypač patogu, kai vienas šeimos narys mėgsta visiškai nesaldžią arbatą, o kitam be medaus ji atrodo liūdnesnė už pirmadienio rytą.

Ne kiekvienam saldus puodelis yra geriausias sprendimas

Tėvai dažnai renkasi medų vaikui, kai šis kosėja ar nenori gerti paprastos arbatos. Tačiau medaus negalima duoti kūdikiams iki vienų metų, net ir mažais kiekiais ar ištirpinto gėrime. Vyresniems vaikams jis gali būti gardus priedas, bet neturėtų tapti kasdieniu būdu pasaldinti kiekvieną puodelį.

Suaugusiesiems taip pat verta prisiminti paprastą dalyką: medus yra saldus produktas, todėl jo kiekis turi reikšmę. Žmogus, stebintis cukraus vartojimą ar turintis sveikatos priežasčių jį riboti, neturėtų manyti, kad keli dideli šaukštai medaus elgiasi visai kitaip nei bet kuris kitas saldiklis. Natūralumas nereiškia, kad kiekio skaičiuoti nebereikia.

Kita vertus, nereikia iš medaus daryti ir kaltininko. Žiemiškas vakaras su šilta arbata, citrinos riekele ir šaukšteliu medaus daugeliui yra mažas nusiraminimo ritualas. Maistą vertiname ne tik pagal tai, ką jis turi sudėtyje, bet ir pagal tai, ar jis padeda trumpam sustoti, sušilti ir pasirūpinti savimi.

Tad atsakymas paprastas: medų į verdančią arbatą dėti galima, jis netaps nuodingas, tačiau dalį vertingesnių savybių karštis gali sumažinti. Jei norite iš medaus daugiau nei saldumo, leiskite arbatai truputį atvėsti. Kartais geriausias receptas prasideda ne nuo dar vieno ingrediento, o nuo kelių minučių kantrybės.