Vienas klausimas poroje kelia daugiau nerimo nei atrodo: kiek kartų per metus intymumas laikomas įprastu?

Apie tai retai kalbama garsiai, bet mintyse šis klausimas kyla daugeliui. Vieni save lygina su draugais, kiti – su tuo, ką mato filmuose ar socialiniuose tinkluose. Dar kiti tyliai svarsto, ar jų santykiuose viskas gerai, jei artumo mažiau nei anksčiau.

Intymus gyvenimas dažnai tampa tema, kurioje žmonės jaučiasi nesaugiai. Vieniems atrodo, kad „visi kiti“ gyvena aktyviau. Kiti jaučia spaudimą atitikti kažkokį nematomą standartą. Tačiau svarbiausia suprasti vieną dalyką: vidurkis nėra taisyklė. Jis tik parodo bendrą tendenciją, bet nepasako, kas konkrečiai jūsų santykiuose yra gerai ar blogai.

Vis dėlto amžius, gyvenimo būdas, sveikata, stresas ir santykių etapas tikrai daro įtaką tam, kaip dažnai poros ieško fizinio artumo.

Jaunesniame amžiuje artumo paprastai būna daugiau

Dažnai cituojamuose intymaus gyvenimo tyrimuose nurodoma, kad 17–29 metų žmonės vidutiniškai mylisi apie 112 kartų per metus. Tai yra šiek tiek daugiau nei du kartai per savaitę.

Šiame amžiuje toks aktyvumas nestebina. Kūnas turi daugiau energijos, hormonų lygis paprastai būna aukštesnis, santykiai dažnai dar nauji, o noras patirti artumą – stipresnis. Be to, jauni žmonės neretai dar neturi tiek kasdienių įsipareigojimų, kiek vėliau: vaikų, būsto paskolų, įtempto darbo grafiko ar nuolatinio nuovargio.

Tačiau net ir šiame amžiuje nėra vieno teisingo skaičiaus. Vienai porai du kartai per savaitę gali atrodyti visiškai natūralu, kitai – per daug, trečiai – per mažai. Problema prasideda ne tada, kai skaičius neatitinka vidurkio, o tada, kai vienas iš partnerių jaučiasi atstumtas, spaudžiamas arba neišgirstas.

Po trisdešimties dažnį dažnai keičia gyvenimo ritmas

30–39 metų amžiaus grupėje vidurkis paprastai mažėja iki maždaug 86 kartų per metus. Tai būtų apie pusantro karto per savaitę.

Iš pirmo žvilgsnio skirtumas nėra dramatiškas, bet šiame gyvenimo etape daug kas keičiasi. Atsiranda daugiau darbo, atsakomybės, šeimos rūpesčių, mažiau spontaniškumo. Kai kuriems žmonėms intymumas tampa retesnis ne todėl, kad dingo jausmai, o todėl, kad vakare norisi ne romantikos, o tiesiog miego.

Tai labai žmogiška. Nuovargis, stresas, finansiniai rūpesčiai, maži vaikai, sveikatos problemos ar emocinė įtampa tiesiogiai veikia norą būti fiziškai arti. Kartais pora vis dar myli vienas kitą, bet kūnas jau kurį laiką gyvena išsekimo režimu.

Šioje vietoje svarbu ne kaltinti save ar partnerį, o kalbėtis. Jeigu vienam artumo trūksta, o kitam jo nereikia taip dažnai, tylėjimas paprastai tik didina atstumą.

Po keturiasdešimties svarbesnė tampa ne statistika, o kokybė

40–49 metų grupėje minimas vidurkis siekia apie 69 kartus per metus, arba kiek daugiau nei vieną kartą per savaitę.

Tai nereiškia, kad santykiai tampa prastesni. Dažnai priešingai – žmonės geriau pažįsta savo kūną, aiškiau supranta, ko nori, mažiau vaidina ir mažiau bando įrodyti savo vertę per skaičius. Intymumas gali tapti ramesnis, gilesnis, labiau susijęs su pasitikėjimu, o ne vien su aistra.

Šiame amžiuje dažniau atsiranda ir fizinių pokyčių: hormonų svyravimai, miego sutrikimai, lėtinės ligos, vartojami vaistai, emocinis perdegimas. Visa tai gali paveikti intymų gyvenimą. Todėl vien sausas palyginimas su vidurkiu čia beveik nieko nepasako.

Jeigu porai gerai, net ir retesnis artumas nėra problema. Bet jei intymumo beveik neliko, o vienas arba abu dėl to kenčia, verta ieškoti priežasties – kartais ji slypi ne lovoje, o kasdieniuose konfliktuose, nuovargyje ar neišsakytame nusivylime.

Skaičiai gali nuraminti, bet neturi tapti spaudimu

Kalbant paprastai, dažniausiai minimi tokie vidurkiai: 17–29 metų žmonės – apie 112 kartų per metus, 30–39 metų – apie 86 kartus, 40–49 metų – apie 69 kartus. Tačiau šie skaičiai neturėtų tapti lentele, pagal kurią pora vertina savo santykių sėkmę.

Intymus gyvenimas nėra sporto normatyvas. Nėra privalomo plano, kurį reikia įvykdyti per savaitę ar metus. Vieniems žmonėms fizinis artumas yra labai svarbi ryšio dalis, kitiems svarbesnis švelnumas, pokalbiai, prisilietimai be spaudimo, bendras laikas ar emocinis saugumas.

Svarbiausias klausimas yra ne „ar mes telpame į vidurkį?“, o ar mums abiem gerai taip, kaip yra?

Jeigu atsakymas teigiamas, skaičiai neturėtų jūsų gąsdinti. Jeigu atsakymas neigiamas, problema greičiausiai ne statistikoje, o tame, kad vienas žmogus santykiuose jaučiasi vienišas, negeidžiamas arba neišklausytas.

Kada verta sunerimti

Mažesnis intymumo dažnis savaime dar nėra bėda. Sunerimti verta tada, kai pokytis staigus, kai jis kelia įtampą, kai žmogus vengia artumo dėl skausmo, baimės, nuolatinio nuovargio ar emocinio atstūmimo. Tokiais atvejais gali padėti nuoširdus pokalbis, porų konsultacija arba gydytojo patarimas, ypač jei įtakos turi sveikatos būklė.

Didžiausia klaida – tyliai lyginti save su kitais ir daryti išvadą, kad su jumis kažkas negerai. Dažniausiai poros nežino, kaip iš tikrųjų gyvena kiti. Jos mato tik fasadą, juokelius ar pagražintas istorijas.

Intymumas santykiuose svarbus, bet jis neturi būti matuojamas vien kalendoriumi. Kartais vienas atviras pokalbis porai duoda daugiau nei bandymas pasiekti „teisingą“ kartų skaičių.