Medaus į karštą arbatą geriau nedėti: viena klaida gali paversti naudingą gėrimą paprastu saldžiu sirupu

Rudenį daugelis automatiškai prisimena tą patį ritualą: stipri arbata, citrinos griežinėlis ir geras šaukštas medaus. Atrodo, nieko geriau ir būti negali – šilta, saldu, jauku, o dar ir „imunitetui“. Tačiau būtent čia dažnai padaroma klaida, dėl kurios medus praranda didelę dalį to, dėl ko jį apskritai dedame į puodelį. Jei šaukštą medaus įmetame tiesiai į ką tik užplikytą arbatą, jis ne sustiprina gėrimą, o tiesiog ištirpsta karštyje kaip paprastas saldiklis.

Medaus nauda slypi ne vien jo saldume. Šiame produkte yra fermentų, aromatinių junginių, organinių rūgščių ir kitų medžiagų, kurios jautriai reaguoja į aukštą temperatūrą. Todėl norint išsaugoti medaus savybes svarbiausia ne kiek jo įdėsite, o kada tai padarysite. Vienas šaukštelis tinkamu metu gali būti vertingesnis už kelis šaukštus, ištirpintus verdančiame vandenyje.

Kodėl medus nemėgsta verdančio vandens

Pagrindinė klaida – medų dėti į arbatą tada, kai ji dar labai karšta. Ką tik užplikytas gėrimas dažnai būna gerokai per karštas šiam produktui. Esant aukštai temperatūrai pradeda irti jautrios medaus medžiagos, tarp jų ir fermentai, dėl kurių medus vertinamas ne tik kaip saldiklis. Tokiu atveju puodelyje lieka malonus skonis, bet dalis naudingų savybių tiesiog prarandama.

Todėl medų geriausia dėti ne į verdančią ar ką tik užplikytą arbatą, o tada, kai gėrimas jau pravėsęs iki maloniai šiltos temperatūros. Paprasta taisyklė tokia: jei arbatą jau galima gerti nedeginant lūpų ir liežuvio, tada galima dėti ir medų. Taip jis nepatiria per didelio karščio, geriau išlaiko savo skonį, kvapą ir vertingąsias savybes.

Dar geresnis variantas – medų valgyti atskirai, užgeriant šilta arbata. Taip dažnai darė ir seniau: ne skandindavo medų puodelyje, o palikdavo jį šaukštelyje ar mažame indelyje šalia. Tokiu būdu ne tik išsaugoma daugiau jo savybių, bet ir lengviau kontroliuoti kiekį.

Medus naudingas tik tada, kai jo nepadauginama

Rudenį lengva įsivaizduoti, kad kuo daugiau medaus, tuo stipresnis poveikis. Tačiau medus vis tiek yra saldus produktas, kuriame gausu greitai įsisavinamų cukrų. Jei jo dedama be saiko – į kiekvieną puodelį, po kelis šaukštus ir dar kelis kartus per dieną – toks „sveikatinimasis“ gali tapti papildomu krūviu organizmui, ypač kasai ir kepenims.

Suaugusiam žmogui dažniausiai pakanka vieno ar dviejų šaukštų medaus per dieną. Tai nereiškia, kad reikia matuoti kiekvieną lašą su vaistininko tikslumu, tačiau mintis aiški: medus nėra produktas, kurį reikėtų kabinti stiklinėmis. Jis geriausiai veikia kaip nedidelis, kokybiškas priedas prie šilto gėrimo, o ne kaip pagrindinis rudens „gydymo kursas“.

Svarbi ir paties medaus kokybė. Jei produktas prastas, praskiesta ar cukrumi papildyta masė naudos daug neduos, net jei ją dėsite idealiai pravėsus. Natūralus brandintas medus paprastai turi aiškų aromatą, būdingą skonį, o laikui bėgant gali kristalizuotis – tai savaime nėra blogas ženklas. Namų sąlygomis kai kas medų tikrina šaltame vandenyje ar jodo lašu, tačiau patikimiausia vis tiek pirkti iš patikimo bitininko ar pardavėjo, kuris gali aiškiai pasakyti, iš kur produktas atkeliavo.

Kaip pasigaminti rudens gėrimą, kad medus neprarastų savo vertės

Rudeninis gėrimas su medumi neturi būti sudėtingas. Svarbiausia – nevirti medaus kartu su žolelėmis ir nedėti jo į puodelį per anksti. Pirmiausia galima pasiruošti patį užpilą, leisti jam pritraukti, tada palaukti, kol temperatūra nukris iki maloniai šiltos, ir tik tuomet įmaišyti medų.

Tinka paprastas derinys:

• džiovintos erškėtuogės;
• šaltalankiai;
• keli ploni imbiero griežinėliai;
• mėtos šakelė;
• citrinos griežinėlis;
• 1 arbatinis šaukštelis natūralaus medaus.

Erškėtuoges, šaltalankius, imbierą ir mėtą užplikykite karštu vandeniu, uždenkite ir palikite maždaug 10–15 minučių pritraukti. Tada gėrimą supilkite į puodelį ir neskubėkite – tegul jis šiek tiek pravėsta. Kai arbata tampa nebe deginanti, įdėkite citrinos ir šaukštelį medaus. Išmaišykite tik tada, kai medus gali tirpti šilumoje, o ne būti „nukankintas“ verdančiu vandeniu.

Tokį gėrimą galima gerti ryte arba tarp valgymų, ypač tada, kai norisi kažko šilto, švelnaus ir jaukaus. Jis nepakeičia gydymo, jei žmogus serga rimčiau, tačiau kaip rudens kasdienybės ritualas gali būti kur kas prasmingesnis nei įprotis tiesiog įmesti medų į verdantį puodelį ir tikėtis stebuklo.

Paprasta išvada tokia: medaus į arbatą dėti galima, tik ne tada, kai ji dar garuoja kaip virdulys. Leiskite gėrimui pravėsti, naudokite saikingai ir rinkitės kokybišką medų. Tada rudens puodelis bus ne tik saldus, bet ir iš tiesų vertingesnis.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!