Vakare norisi saldumynų ne visada dėl alkio: kūnas taip prašo visai kito dalyko

Virtuvėje jau pritemdyta, indai sudėti, o ranka vis tiek atidaro spintelę, kur laikomas šokoladas. Atrodo, vakarienė buvo normali, skrandis negurgia, tačiau mintis apie saldų kąsnį tampa įkyri. „Tik vieną saldainį“, – pasako žmogus sau, bet po jo dažnai atsiranda noras dar vienam.

Toks vakaras daugeliui pažįstamas ypač po ilgos dienos: darbas, kelionė namo, vaikų reikalai, buitis, žinutės, kurioms vis dar reikia atsakyti. Saldumynas tuo metu atrodo ne kaip desertas, o kaip greičiausias būdas pagaliau gauti kažką malonaus. Ir būtent čia slypi esmė – vakarinis potraukis saldžiam ne visuomet reiškia, kad organizmui trūksta dar vienos bandelės ar plytelės šokolado.

Kūnas dažnai signalizuoja paprastai, bet žmogus jį išverčia vienu žodžiu: „noriu saldaus“. Po tuo noru gali slėptis nuovargis, per ilga pertrauka tarp valgymų, troškulys, įtampa arba labai žemiškas poreikis bent trumpam sustoti. Saldumynas problemos neišsprendžia, tačiau kelioms minutėms suteikia būtent tai, ko tą akimirką labiausiai trūksta – palengvėjimo jausmą.

Kai diena laikosi ant kavos ir paskubomis suvalgyto pietų kąsnio

Vakarinis saldumynų „alkis“ dažnai prasideda gerokai anksčiau nei vakare. Ryte žmogus išgeria kavos, pusryčius praleidžia arba suvalgo ką nors labai lengvo, per pietus skuba ir nebaigia porcijos, o popietę gelbstisi dar vienu kavos puodeliu. Kol vyksta darbai, susitikimai ar kelionė namo, kūnas tarsi leidžia tęsti dieną. Tačiau nusiraminus jis primena, kad energijos gavo per mažai arba pernelyg netolygiai.

Tuomet saldumynas vilioja ne vien skoniu. Jis žada greitą energiją, kurią galima gauti čia pat, be gaminimo ir laukimo. Žmogus pyksta ne todėl, kad neturi valios – jis tiesiog vakare sprendžia tai, kam dieną nebuvo laiko. Ypač gerai tai pažįsta dirbantieji pamainomis, tėvai, vakare skubantys į antrą darbą namuose, ir žmonės, kurių pietų pertrauka egzistuoja tik kalendoriuje.

Kartais už noro suvalgyti šokoladą slepiasi ir paprastas troškulys. Dieną praleidus šiltose patalpose, automobilyje ar prie kompiuterio, vandens išgeriama mažiau, nei atrodo. Kūnas jaučiasi vangus, burnoje norisi ryškesnio skonio, o ranka vėl tiesiasi prie saldaus. Stiklinė vandens ne visada panaikins potraukį desertui, bet ji leidžia trumpam sustoti ir suprasti, ar tikrai norisi maisto.

Vakare norisi saldumynų ne visada dėl alkio: kūnas taip prašo visai kito dalykoNuotrauka: Unsplash / Liana S

Saldumynas kartais tampa vienintele dienos pertrauka

Yra ir kita vakaro pusė, kuri neturi daug bendro su tuščiu skrandžiu. Kai visą dieną žmogus buvo reikalingas kitiems – klientams, kolegoms, vaikams, artimiesiems – vakare atsiranda tylus noras kažką duoti sau. Pyragėlio gabalėlis, sausainiai prie serialo ar ledai gali tapti mažyčiu apdovanojimu už ištvertą dieną. Problema ne pats malonumas, o tai, kad jis kartais lieka vienintelis.

Saldus maistas greitai nukreipia dėmesį nuo įtampos. Kol valgoma, nereikia galvoti apie neatsakytus laiškus, ginčą namuose, sąskaitas ar rytdienos darbus. Todėl vien patarimas „nepirkite saldumynų“ retai padeda: jis neatsako į klausimą, kuo žmogus pakeis tas dešimt ramybės minučių. Jei namuose pilna įtampos, o vakaras prasideda nuo skubėjimo, šokoladas tampa lengviausiai pasiekiamu nusiraminimo mygtuku.

Šeimose tai dažnai matoma skirtingai. Tėvai laukia, kol vaikai užmigs, ir tik tada išsitraukia saldų užkandį, nes tai pirmas laikas be prašymų ir triukšmo. Vienas gyvenantis žmogus gali saldumynais užpildyti tylą po darbo, o vyresnis žmogus – pasiguosti, kai vakarai atrodo pernelyg ilgi. Nė vienas iš jų nėra „silpnas“; tiesiog maistas labai patogiai prisitaiko prie emocijų, kurių tą dieną niekas kitas nepriėmė.

Kaip atskirti desertą nuo signalo, kad reikia pasirūpinti savimi

Pirmas žingsnis nėra kategoriškai uždrausti sau saldumynus. Griežtas draudimas dažnai tik sustiprina mintis apie tai, ko negalima, o vakaras dėl to tampa dar labiau įtemptas. Daug naudingiau prieš atidarant spintelę paklausti savęs labai konkrečiai: kada paskutinį kartą normaliai valgiau, kiek šiandien gėriau vandens ir ar turėjau bent kelias ramias minutes be telefono bei pareigų.

Jei vakarienė buvo anksti arba dieną maistas buvo atsitiktinis, verta rinktis sotų vakarinį užkandį, o ne bandyti numalšinti alkį vien saldainiais. Maistas, kuriame yra baltymų, skaidulų ir riebalų, dažniausiai suteikia daugiau sotumo nei keli greitai suvalgyti sausainiai. Tai gali būti paprastas sumuštinis, natūralus jogurtas su vaisiais, varškė, kiaušinis ar likusi normali vakarienės porcija. O jeigu po to vis dar norisi šokolado – galima jo suvalgyti sąmoningai, ne baudžiant save.

Jeigu potraukis saldžiam kartojasi būtent po įtemptų dienų, kūnui galbūt pirmiausia reikia ne maisto, o perėjimo iš darbo į poilsį. Trumpas pasivaikščiojimas, dušas, arbata be ekrano, keliolika minučių tylos ar pokalbis su artimu žmogumi skamba paprastai, bet tokie ritualai padeda smegenims suprasti, kad diena baigėsi. Verslui ir darbdaviams čia taip pat yra apie ką pagalvoti: žmogus, neturintis realios pietų pertraukos ir nuolat dirbantis įtampoje, vakare dažnai parsineša ne tik nuovargį, bet ir chaotišką santykį su maistu.

Vakare suvalgytas saldumynas savaime nėra pralaimėjimas ir jo nereikia paversti kaltės istorija. Tačiau kai jis tampa kasdieniu gelbėjimosi ratu, verta išgirsti, ką kūnas iš tiesų bando pasakyti. Gal jam reikia ne dar vieno saldainio, o normalių pietų, vandens, poilsio ir bent truputį laiko, kuriame nereikia niekam nieko įrodyti.