Socialiniuose tinkluose plinta „6-6-6“ ėjimo iššūkis: atrodo paprastas, bet viena klaida gali greitai atimti norą sportuoti

Vaikščiojimas atrodo pats nekalčiausias sportas. Nereikia brangios narystės, specialaus inventoriaus ar trenerio plano – užtenka apsiauti patogius batus ir išeiti į lauką. Todėl nenuostabu, kad socialiniuose tinkluose greitai išpopuliarėjo naujas „6-6-6“ ėjimo iššūkis. Jis skamba aiškiai, tvarkingai ir net šiek tiek viliojančiai: 6 minutės apšilimui, 60 minučių spartaus ėjimo ir 6 minutės atsipalaidavimui.

Kai kurie žmonės šį iššūkį dar labiau „įrėmina“ – renkasi eiti 6 valandą ryto arba 6 valandą vakaro. Iš šalies viskas atrodo labai paprasta. Tačiau paprastumas nereiškia, kad toks krūvis tinka kiekvienam.

Jeigu žmogus ir taip daug vaikšto, valanda spartaus ėjimo gali būti puikus būdas palaikyti formą. Bet jeigu iki šiol fizinis aktyvumas apsiribodavo keliomis minutėmis iki automobilio ar parduotuvės, staigus šuolis iki beveik pusantros valandos judėjimo per dieną gali tapti ne motyvacija, o per dideliu krūviu.

Kodėl „6-6-6“ iššūkis taip greitai išpopuliarėjo

Šio metodo stiprybė – jo aiškumas. Žmonės mėgsta paprastas taisykles, nes jos sumažina pasiteisinimų. Nereikia galvoti, kiek eiti, nuo ko pradėti ir kada sustoti. Schema jau paruošta: apšilimas, pagrindinis ėjimas, atsipalaidavimas.

Toks formatas gali būti naudingas tiems, kuriems sunku susikurti rutiną. Valanda spartesnio ėjimo gerina bendrą fizinį aktyvumą, gali padėti širdies ir kraujagyslių sistemai, sumažinti įtampą, pagerinti nuotaiką ir palaikyti svorio kontrolę. Be to, vaikščiojimas yra daugeliui prieinamas – nereikia iš karto bėgti, kilnoti svorių ar išmanyti sudėtingų treniruočių.

Dar vienas privalumas – mažesnis psichologinis barjeras. Daug kas bijo sporto salės, nes jaučiasi ten nejaukiai, nežino, ką daryti, arba nenori būti stebimi. O vaikščiojimas atrodo natūralus. Galima eiti parke, mieste, prie upės, ant bėgimo takelio ar tiesiog aplink rajoną.

Kur slypi pavojus

Didžiausia klaida – galvoti, kad vaikščiojimas negali pervarginti. Valanda spartaus ėjimo kasdien arba beveik kasdien yra rimtas krūvis, ypač tiems, kurie ilgą laiką mažai judėjo.

Kūnui reikia laiko priprasti. Staiga padidinus aktyvumą gali pradėti skaudėti pėdas, kelius, klubus, blauzdas ar nugarą. Gali atsirasti nuovargis, dusulys, širdies permušimų pojūtis, miego sutrikimai ar paprasčiausias pasipriešinimas – po kelių dienų žmogus nebenori net pagalvoti apie ėjimą.

Būtent todėl pradedantiesiems toks iššūkis turėtų būti ne aklai kopijuojamas, o pritaikomas. Jeigu iki šiol beveik nevaikščiojote, pradėti nuo 60 minučių spartaus tempo nėra būtina. Kur kas saugiau pradėti nuo trumpesnio varianto.

Pavyzdžiui, galima rinktis „3-3-3“ principą: kelių minučių lengvas apšilimas, 30 minučių ėjimo ir kelių minučių ramus atsipalaidavimas. Kai toks krūvis tampa lengvas, laiką galima pamažu ilginti.

Vien ėjimo neužtenka viskam

„6-6-6“ iššūkis gali būti puiki pradžia, bet jis neturėtų tapti vienintele fizinio aktyvumo forma. Vaikščiojimas gerina ištvermę ir bendrą savijautą, tačiau jis nepakankamai stiprina raumenis, kaulus, pusiausvyrą ir mobilumą.

Ypač svarbu nepamiršti jėgos pratimų. Jie padeda išlaikyti raumenų masę, stiprina sąnarius, gerina laikyseną ir gali sumažinti traumų riziką. Tai nereiškia, kad reikia kasdien kelti sunkius svorius. Užtenka kelių paprastų pratimų su savo kūno svoriu, gumomis ar lengvais svarmenimis.

Gera savaitės rutina galėtų atrodyti paprastai: kelias dienas – ėjimas, kelias dienas – jėgos pratimai, o tarp jų – poilsis arba lengvas judėjimas. Svarbiausia, kad judėjimas netaptų dar vienu stresu.

Ar šis iššūkis padeda mesti svorį?

Taip, gali padėti. Valanda spartaus ėjimo didina energijos sąnaudas, o jei žmogus tai daro nuosekliai, kūnas tikrai gali reaguoti. Tačiau vien vaikščiojimo dažniausiai neužtenka, jei mityba lieka chaotiška.

Jeigu po pasivaikščiojimo žmogus jaučiasi „užsitarnavęs“ saldumynų, greito maisto ar didelę vakarienę, svorio mažėjimas gali taip ir neprasidėti. Svorio kontrolei svarbu ne tik judėti, bet ir pakankamai miegoti, valgyti daugiau baltymų, skaidulų, daržovių, gerti vandens ir mažinti nuolatinį užkandžiavimą.

Vis dėlto net jei svoris nejuda greitai, vaikščiojimas gali duoti kitų rezultatų: geresnę nuotaiką, mažesnį nerimą, daugiau energijos, lengvesnį užmigimą ir aiškesnę galvą.

Kam reikėtų būti atsargesniems

Vyresnio amžiaus žmonėms, turintiems širdies, sąnarių, kvėpavimo ar kitų sveikatos problemų, verta pradėti lėčiau. Svarbu rinktis saugią dangą, patogią avalynę ir nežiūrėti vien į tempą. Kartais geriau eiti lėčiau, bet reguliariai, nei vieną dieną persistengti ir po to savaitę gydytis skausmą.

Jeigu ėjimo metu atsiranda stiprus dusulys, krūtinės skausmas, galvos svaigimas, neįprastas silpnumas ar stiprus sąnarių skausmas, treniruotę reikia nutraukti. Tokiais atvejais verta pasitarti su gydytoju.

„6-6-6“ iššūkis gali būti geras būdas pradėti daugiau judėti, bet jis neturi virsti varžybomis su savimi. Geriausias planas yra tas, kurį galima tęsti ne tris dienas, o mėnesius. Jei kūnas prašo lėtesnio starto, klausyti jo yra daug protingiau nei vytis socialinių tinklų madą.