Vis daugiau lietuvių nusiperka elektromobilius, pasivažinėja metus ir juos parduoda. Kas vyksta?

„Žiemą su juo viskas gerai, kol nereikia važiuoti toliau nei į darbą“, – tokią frazę prie įkrovimo stotelės ar automobilių skelbimų dažnai išgirsta ne vienas vairuotojas. Dar prieš metus žmogus džiaugėsi tyliu važiavimu, mažesnėmis sąnaudomis ir tuo, kad nereikia sukti į degalinę. O dabar jo elektromobilis jau nufotografuotas pardavimui, salone išvalytas, o skelbime parašyta: „Tvarkingas, prižiūrėtas, parduodamas, nes keičiamas į kitą automobilį.“

Toks sprendimas nebūtinai reiškia, kad elektromobilis nuvylė visais aspektais. Dažniau per metus žmogus tiesiog išbando, kaip ši transporto priemonė telpa į jo tikrą gyvenimą: rytinį skubėjimą, vaikų vežiojimą, keliones pas tėvus, žiemą, netikėtus maršrutus ir daugiabučio kiemą be savo rozetės. Reklaminis pažadas ir kasdienė patirtis kartais sutampa puikiai, o kartais tarp jų atsiranda nemažas tarpas.

Elektromobilių antrinėje rinkoje todėl atsiranda nemažai beveik naujų automobilių. Vieni juos parduoda nusivylę įkrovimu, kiti supranta pasirinkę per mažą modelį ar per trumpą nuvažiuojamą atstumą, dar kiti tiesiog pasinaudojo proga ir dabar ieško labiau jų poreikiams tinkančio varianto. Po metų prie vairo teorija tampa labai asmeniška praktika.

Pirmas entuziazmas baigiasi tada, kai prasideda tikras maršrutas

Pirmosiomis savaitėmis elektromobilis dažnam vairuotojui atrodo tarsi patogesnė automobilio versija. Jis greitai pajuda iš vietos, mieste važiuoja tyliai, o namuose įkraunamas automobilis ryte pasitinka su „pilnu baku“. Jeigu žmogus turi nuosavą namą, įkrovimo vietą ir kasdien nuvažiuoja panašų atstumą, įprotis gali prigyti labai greitai.

Tačiau gyvenimas retai telpa į vieną maršrutą iki darbo ir atgal. Vieną savaitgalį reikia važiuoti į kitą Lietuvos galą, kitą – pasiimti vaikus iš būrelio, užsukti į parduotuvę ir dar aplankyti artimuosius. Tada vairuotojas pradeda ne tik galvoti, kur sustos pailsėti, bet ir skaičiuoti, ar toje vietoje bus laisva bei veikianti įkrovimo stotelė.

Didžiausią skirtumą žmonės pajunta šaltuoju metu. Kai kelias šlapias, salone norisi šilumos, o baterija nėra pati didžiausia, planuotas atstumas gali pasirodyti gerokai optimistiškesnis nei kasdienybėje. Žmogų vargina ne vien sustojimas įkrauti. Labiausiai nervina būtinybė nuolat turėti planą B, ypač kai keliaujama su vaikais, skubama į susitikimą ar namo po ilgos darbo dienos.

Ne kiekvienas turi kur krauti automobilį ramiai

Elektromobilio patogumas prasideda ne nuo paties automobilio, o nuo galimybės jį įkrauti tada, kai vairuotojui patogu. Nuosavo namo gyventojas dažnai gali prijungti automobilį vakare ir apie jį pamiršti iki ryto. Daugiabučio gyventojui ši paprasta rutina gali virsti atskiru darbu: reikia rasti stotelę, nuvažiuoti iki jos, palikti automobilį, vėliau grįžti jo pasiimti.

Pradžioje tai atrodo kaip laikinas nepatogumas, kurį kompensuoja mažesnės eksploatacijos išlaidos. Bet po kelių mėnesių žmogus ima skaičiuoti ne tik eurus, bet ir laiką. Jei stotelė užimta, jei automobilį tenka perstatyti vėlai vakare arba jei įkrovimas sutampa su lietumi ir šaltu vėju, pažadas apie patogų vairavimą pradeda skambėti kitaip.

Ypač tai jaučia šeimos, kurių dienotvarkė ir taip sudėliota minutėmis. Tėvams su mažais vaikais papildomas sustojimas prie stotelės nėra tas pats, kas ramus kavos puodelis pakeliui. Senjorui gali būti nepatogu naudotis skirtingomis programėlėmis ar aiškintis, kaip pradėti įkrovimą, o mažesnio miestelio gyventojui pasirinkimų paprasčiausiai gali būti mažiau.

Vis daugiau lietuvių nusiperka elektromobilius, pasivažinėja metus ir juos parduoda. Kas vyksta?Nuotrauka: Pixabay / stux

Parduodamas ne visada dėl nusivylimo

Skelbime matomas vienerių metų elektromobilis nebūtinai yra blogas pirkinys, kurio savininkas nori kuo greičiau atsikratyti. Kartais pirmasis elektromobilis tampa bandymu suprasti, ar toks transportas apskritai tinka šeimai. Žmogus gali įsitikinti, kad elektrinis važiavimas jam patinka, bet po metų suprasti, jog reikia didesnės baterijos, erdvesnio bagažinės skyriaus ar automobilio, kuris patogiau temptų priekabą.

Kiti vairuotojai apskritai nėra linkę ilgai laikyti vieno automobilio. Jie seka naujus modelius, technologijas ir nori pasikeisti transporto priemonę, kol ši dar gana nauja bei patraukli kitam pirkėjui. Elektromobilių pasaulyje šį norą sustiprina spartus pokytis: naujesni modeliai gali pasiūlyti kitokį įkrovimo greitį, didesnį atstumą ar patogesnes funkcijas.

Yra ir labai žemiška priežastis – pasikeitę piniginiai prioritetai. Automobilis galėjo būti pirktas tikintis vienokio naudojimo, tačiau pasikeitė darbas, gyvenamoji vieta ar šeimos poreikiai. Jei kasdien tenka važiuoti daugiau nei planuota, o greitasis įkrovimas tampa nuolatine rutina, žmogus gali nuspręsti, kad jam šiuo metu paprasčiau grįžti prie kito tipo automobilio.

Vairuotojas nori ne technologijos, o ramybės

Būtų per paprasta dėl visko kaltinti pačius vairuotojus ir sakyti, kad jie nepakankamai įsigilino prieš pirkdami. Pardavėjams bei gamintojams taip pat tenka atsakomybė aiškiai kalbėti ne vien apie palankiausias sąlygas, bet ir apie realų naudojimą žiemą, magistralėje ar neturint nuosavos įkrovimo vietos. Žmogus perka ne laboratorinį atstumą ir ne programėlę telefone – jis perka ramybę, kad automobilis rytoj atliks tai, ko iš jo reikia.

Prieš renkantis elektromobilį verta sąžiningai pasižiūrėti į savo savaitę, o ne į idealų scenarijų. Kiek kilometrų iš tiesų nuvažiuojama darbo dieną? Kur automobilis stovės naktį? Kaip dažnai tenka važiuoti toliau, vežti daug daiktų ar keliauti žiemą? Atsakymai į šiuos klausimus dažnai svarbesni už gražų pažadą apie maksimalų nuvažiuojamą atstumą.

Naudotą elektromobilį svarstančiam pirkėjui gausus jaunų automobilių pasirinkimas gali būti ir galimybė, ir signalas pasidomėti konkrečia pardavimo priežastimi. Reikia įvertinti ne tik kainą bei komplektaciją, bet ir baterijos būklę, įkrovimo įpročius, likusią garantiją bei tai, ar pasirinktas modelis tiks būtent jo maršrutams. Vienam žmogui nepatogus automobilis kitam gali būti beveik idealus.

Elektromobiliai iš Lietuvos kelių niekur nedings, tačiau po pirmųjų metų dalis vairuotojų tiesiog nustoja žiūrėti į juos kaip į idėją ir pradeda vertinti kaip kasdienį daiktą. O kasdienybėje laimi ne tas automobilis, kuris gražiausiai atrodo reklamoje, bet tas, apie kurį po ilgos dienos nereikia papildomai galvoti.