Degalinėje pamačiau dyzelino kainą ir pirmą kartą rimtai pagalvojau, ar man dar reikia antro automobilio

Prie degalinės sustojau visai įprastai – pakeliui namo, su mintimi greitai prisipilti dyzelino ir dar spėti pasiimti vaiką iš būrelio. Tačiau pažvelgus į švieslentę ranka prie pistoleto akimirkai sustingo. Ne todėl, kad bakas staiga tapo didesnis, o todėl, kad galvoje išniro kitas vaizdas: antras automobilis kieme, kurį pastaruoju metu pajudinu gal kartą per savaitę.

Jis nėra blogas. Priešingai – mažesnis, patogus mieste, praverčia, kai abiem suaugusiesiems reikia važiuoti skirtingomis kryptimis. Tik štai „praverčia“ ir „realiai reikalingas“ nėra tas pats. Viena dyzelino sąskaita neatsako į visus klausimus, bet kartais ji priverčia pirmą kartą juos užduoti garsiai.

Antras automobilis dažnai atrodo kaip ramybė: nereikia derintis, kas kada pasiims raktelius, nereikia prašyti pavežti, nereikia keisti planų. Tačiau ramybė turi savo kainą net tada, kai mašina stovi. Ir ji prasideda ne nuo remonto sąskaitos – ji prasideda nuo tos akimirkos prie kolonėlės, kai supranti, jog kiekvienas papildomas kilometras jaučiasi kitaip nei anksčiau.

Kieme stovi ne tik automobilis, bet ir nuolatinės išlaidos

Kol antras automobilis važiuoja kasdien, jo buvimas atrodo savaime suprantamas. Ryte vienas išveža vaikus, kitas važiuoja į darbą, savaitgalį galima aplankyti artimuosius nesiderinant dėl vieno maršruto. Bet pasikeitus darbui, atsiradus galimybei dalį dienų dirbti iš namų ar vaikams paaugus, tas pats automobilis gali imti stovėti ilgiau negu važiuoti.

Tada paaiškėja nemaloni smulkmena: stovintis automobilis nekainuoja nulio. Jis vis tiek turi būti apdraustas, jam ateina laikas techninei apžiūrai, akumuliatorius nesijaunina nuo stovėjimo, o padangos ir smulkūs gedimai laukia savo eilės. Prie viso to prisideda ir kuras – gal jo pilama rečiau, tačiau kiekvienas užpildymas primena, kad automobilio išlaikymas nėra vien kelionės į darbą kilometrai.

Ypač tai pajunta šeimos, kurios antrą mašiną įsigijo ne iš prabangos, o iš būtinybės. Kai abu dirbo skirtinguose miesto galuose, ji tikrai gelbėjo. Bet gyvenimas persidėlioja greičiau, nei spėjame tai pripažinti: pasikeičia grafikai, vienas pradeda važiuoti viešuoju transportu, darbovietė persikelia arčiau namų. Automobilis lieka kieme, nes sprendimą jį pirkti priėmėme pagal anuometinį gyvenimą, o ne dabartinį.

Žmogus pyksta ne vien dėl litro kainos

Degalų kainos erzina ne vien dėl skaičiaus čekyje. Jos suveikia kaip priminimas, kad daugelis automobilio išlaidų atsiranda tada, kai pasirinkimo beveik nėra. Reikia nuvežti vaiką pas gydytoją, pasiekti darbą ankstyvą rytą, aplankyti tėvus mažesniame miestelyje, kur autobusas kursuoja retai – tada žmogus nevertina kelionės kaip malonumo.

Tačiau antras automobilis dažniausiai kelia kitą klausimą: ar jis būtinas kiekvieną savaitę, ar tik kelis kartus per mėnesį? Jei be jo sunku tik retomis dienomis, galbūt pigiau ir paprasčiau tomis dienomis susitarti, pasinaudoti taksi, dalijimosi automobiliu paslauga ar kitaip persiorganizuoti. Tai nėra kvietimas visiems iškart parduoti raktelius – tik bandymas sąžiningai atskirti įprotį nuo poreikio.

Kita vertus, skaičiavimai ne visada būna tokie tiesūs. Senjorui, gyvenančiam toliau nuo gydymo įstaigų, automobilis gali reikšti savarankiškumą. Šeimai su mažais vaikais jis kartais tampa vieninteliu būdu laiku suvaldyti darželio, darbo ir būrelių chaosą. Mažesnėje gyvenvietėje antras automobilis gali būti ne patogumas, o atsarga, kai vienas sugenda arba vienam šeimos nariui tenka dirbti pamainomis.

Degalinėje pamačiau dyzelino kainą ir pirmą kartą rimtai pagalvojau, ar man dar reikia antro automobilioNuotrauka: Pexels / Engin Akyurt

Ne kiekvienas kieme stovintis automobilis yra bereikalingas

Lengva pasakyti, kad reikėtų turėti mažiau automobilių, bet žmonių kasdienybė nėra vienoda. Mieste, kur galima nueiti iki stotelės, išsikviesti automobilį ar per pusvalandį pasiekti darbą dviračiu, sprendimas atsisakyti antros mašinos gali būti visai realus. Tačiau už miesto ribų tas pats sprendimas kartais reiškia papildomas valandas kelyje ir nuolatinį priklausymą nuo kito žmogaus grafiko.

Yra ir darbuotojų pusė. Pamaininis darbas, ankstyvi išvykimai, kelionės į objektus ar darbas keliuose rajonuose retai dera su patogiu viešojo transporto grafiku. Tokiam žmogui automobilis nėra statuso ženklas, net jei jis senas ir ekonomiškas – tai priemonė uždirbti. Todėl vien iš kuro kainos spręsti, ar automobilis „apsimoka“, būtų per paprasta.

Vis dėlto automobilio turėjimas vien todėl, kad „gal kada nors prireiks“, ilgainiui gali tapti brangiu saugumo jausmu. Juolab kad retai važinėjama mašina neretai pareikalauja dėmesio būtent tada, kai jos skubiai reikia. Neužsiveda, išsikrauna akumuliatorius, pasirodo seniai nepastebėtas gedimas – ir tuomet paaiškėja, kad stovėjimas nėra tas pats, kas pasirengimas kelionei.

Sprendimas prasideda ne nuo skelbimo internete

Prieš nusprendžiant parduoti ar pasilikti antrą automobilį, verta kelias savaites tiesiog pasižiūrėti į savo maršrutus be pasiteisinimų. Kiek dienų abu automobiliai iš tikrųjų buvo reikalingi tuo pačiu metu? Kiek kartų antrasis važiavo todėl, kad taip patogiau, o kiek – todėl, kad kitaip nebuvo įmanoma? Tokia paprasta peržiūra dažnai pasako daugiau nei abstraktus pažadas „nuo kito mėnesio važinėsime mažiau“.

Taip pat pravartu suskaičiuoti ne vien kurą. Metinės draudimo, priežiūros, sezoninių padangų, techninės apžiūros ir nenumatytų remonto darbų išlaidos dažnai išsiskaido taip, kad jų nebejaučiame vienu kartu. Sudėjus jas į vieną vietą, galima ramiau įvertinti, ar keli nepatogesni rytai per mėnesį nebūtų mažesnė kaina nei nuolat laikyti dar vieną automobilį.

Jeigu sprendimas kol kas atrodo per griežtas, nebūtina rinktis tik tarp „turėti“ ir „parduoti“. Galima susitarti dėl bendrų maršrutų, dažniau planuoti savaitės keliones, peržiūrėti, kuris automobilis iš tiesų ekonomiškesnis kasdienėms trumpoms atkarpoms. Kartais užtenka ne atsisakyti antro automobilio, o nustoti jį laikyti automatiniu atsakymu į kiekvieną logistinio nepatogumo akimirką.

Degalinės švieslentė pati nepasakys, ką daryti su rakteliais kišenėje. Tačiau ji gali priminti paprastą dalyką: automobilis vertas ne todėl, kad stovi prie namų, o todėl, kad realiai palengvina gyvenimą. O jei rytoj vėl sustotumėte prie kolonėlės ir pamatytumėte tą pačią kainą – ar antras automobilis jūsų kieme vis dar atrodytų kaip būtinybė?

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!