Giminiški žodžiai nėra vien panašiai skambantys: kaip atpažinti jų bendrą kilmę

Vaikas paklausia, kodėl „ranką“ vadiname ranka, o angliškai ji yra hand. Pokalbis prie stalo greitai nuslysta į spėliojimus: gal žodžiai giminingi, jei reiškia tą patį? O gal giminiški yra tie, kurie skamba beveik vienodai – kaip lietuviškas „mama“ ir lenkiškas mama? Iš pirmo žvilgsnio kalba atrodo kaip dėžė, kurioje sudėtos atsitiktinai panašios etiketės.

Tačiau žodžių giminystė veikia labiau kaip šeimos albumas nei ausies žaidimas. Vieni žodžiai per šimtmečius taip pakeitė savo skambesį, kad bendrą praeitį sunku įtarti. Kiti skamba kone identiškai, bet yra tik atsitiktiniai sutapimai arba keliautojai, vienos kalbos pasiskolinti iš kitos. Todėl vien panašiai tariamas žodis dar nėra įrodymas, kad jis turi bendrą kilmę su kitu.

Du panašūs žodžiai gali būti visai ne giminės

Kasdienybėje natūralu pasitikėti klausa. Išgirdus du panašius žodžius norisi juos sujungti: juk akivaizdu, kad kažkas čia bendro. Vis dėlto kalbose garsai nėra reti, o trumpi žodžiai ypač lengvai sutampa. Panašiai kaip du nepažįstami žmonės gali dėvėti tokios pat spalvos paltą, taip ir du žodžiai gali skambėti panašiai, nors jų istorijos niekada nebuvo susitikusios.

Dar dažnesnė painiava kyla dėl skolinių. Kalbos nuolat bendrauja: su prekyba, kelionėmis, amatais, naujomis technologijomis ir mada atkeliauja ir žodžiai. Jei panašų žodį randame keliose kaimyninėse kalbose, tai gali reikšti ne seną bendrą protėvį, o daug vėlesnį pasiskolinimą. Žodis tarsi persikelia į kitus namus, tačiau jo šeimos šaknys nuo to nepasikeičia.

Reikšmė taip pat gali apgauti. Du žodžiai gali reikšti tą patį daiktą, nes skirtingoms tautoms jo reikėjo pavadinimo, bet kiekviena kalba jį susikūrė savaip. O giminiški žodžiai kartais per ilgą laiką nutolsta reikšme: iš bendro seno žodžio vienoje kalboje gali išaugti kasdieniškas pavadinimas, kitoje – visai kita, bet vis dar logiškai susijusi sąvoka. Todėl vien klausimas „ar jie reiškia tą patį?“ neatsako į klausimą apie jų kilmę.

Bendra kilmė palieka ne vieną, o visą pėdsakų grandinę

Giminiškais vadinami žodžiai, paveldėti iš bendro ankstesnės kalbos žodžio. Tai nereiškia, kad jie turi būti išlikę nepakitę. Kalba nėra užšaldyta: garsai trumpėja, keičiasi, pranyksta, persitvarko, o žmonės ima tarti žodžius patogiau savo kalbos ritmu. Dėl to tikri giminaičiai kartais atrodo ne kaip dvyniai, o kaip tolimi pusbroliai, kurių panašumą pamato tik įsižiūrėjęs.

Kalbininkai nepasikliauja vienu gražiu sutapimu. Jie ieško pasikartojančių garso atitikmenų daugelyje žodžių: jeigu tam tikras garsas vienoje kalboje nuosekliai atitinka kitą garsą kitoje, tai jau tampa svarbiu ženklu. Vertinama ir žodžio sandara, senesnės formos, vartojimas giminiškose kalbose bei tai, ar žodis galėjo būti pasiskolintas. Vieno žodžio panašumas gali būti atsitiktinis, bet visa tvarkinga tokių atitikmenų sistema – jau labai iškalbinga.

Paprastam žmogui šis skirtumas geriausiai juntamas palyginus žodžius, kuriuos kalbos perduoda iš kartos į kartą: kūno dalių, artimųjų, gamtos reiškinių, skaičių, paprastų veiksmų pavadinimus. Jie dažnai keliauja labai seniai ir rečiau pakeičiami naujais. Vis dėlto ir čia nereikia skubėti skelbti atradimo – senas žodis gali būti pakeistas, o panašus žodis gali būti atėjęs iš svetur. Kalbos istorijoje patikimiausias draugas yra ne nuojauta, o keli vienas kitą patvirtinantys požymiai.

Giminiški žodžiai nėra vien panašiai skambantys: kaip atpažinti jų bendrą kilmęNuotrauka: Unsplash / Romain Vignes

Kodėl vieni tai girdi kaip įdomybę, o kiti – kaip savo šaknų ženklą

Moksleiviui giminiški žodžiai kartais atrodo kaip dar viena užduotis, kur reikia įsiminti taisyklę. Tačiau išvykus į užsienį ši tema staiga tampa gyva: pažįstamame žodyje žmogus išgirsta kažką savos kalbos, nors aplink visi kalba kitaip. Senjorui toks atradimas gali priminti tarmes, senesnius šeimos vartotus žodžius ar pasakojimus apie kalbą, kuri keitėsi kartu su visa gimine.

Tėvams tai gera proga parodyti vaikui, kad kalbų mokymasis nėra vien vertimų kalimas. Kai pradedama matyti žodžių kelionė, svetima kalba mažiau gąsdina: joje atsiranda siūlų, vedančių į jau pažįstamus dalykus. Kita vertus, būtent čia gimsta ir daug greitų interneto išvadų, kai prie dviejų panašių žodžių pridedama įspūdinga istorija be jokio pagrindo. Smalsumas yra puikus pradžios taškas, bet jis neturėtų tapti galutiniu sprendimu.

Kalbos tyrinėtojams svarbus ne vien atskiras žodis, bet ir visas jo ryšių tinklas. O žmogui, kuris tiesiog mėgsta kalbą, pakanka suprasti vieną dalyką: žodžiai turi biografijas. Vieni paveldėti iš labai senos praeities, kiti pasiskolinti, treti atsiradę savarankiškai, nors skamba lyg seni pažįstami. Ši įvairovė ne mažina kalbos grožį, o kaip tik jį padidina.

Kaip neapsigauti, kai žodis atrodo įtartinai pažįstamas

Pirmas sveikas klausimas – ar panašūs ne tik du žodžiai, bet ir daugiau tos pačios kalbų šeimos pavyzdžių. Jei panašumas pasirodo vienintelis ir labai patogus, verta jį laikyti spėjimu, o ne faktu. Antras klausimas – ar žodis galėjo būti pasiskolintas: ypač tada, kai kalbama apie daiktus, prekybą, miestų gyvenimą, menus ar naujesnius reiškinius. Tokie žodžiai dažnai turi daugiau kelionių nei atrodo.

Naudinga atskirti du dalykus, kurie pokalbiuose dažnai suplakami į vieną: „panašus“ ir „giminiškas“. Panašumas yra tai, ką girdime dabar. Giminystė – tai istorinis kelias, kurį reikia pagrįsti. Nereikia gėdytis pasakyti „nežinau“ arba „skamba panašiai, bet to neužtenka“, nes tai ne mažesnis domėjimasis kalba, o didesnė pagarba jai.

Galiausiai žodžių giminystė moko paprastos, bet vertingos pamokos: pirmas įspūdis ne visada pasako visą tiesą. Kartais svetimas žodis pasirodo esąs tolimas giminaitis, o kartais labai pažįstamas skambesys tėra sutapimas. Ir būtent todėl kalba taip traukia – už kiekvieno tariamai paprasto žodžio gali slypėti ne triukas, o ilga žmonių, vietų ir laiko istorija.