Ant obels pūva beveik visi obuoliai. Ar dar spėsiu paskanauti?

Ilgai atrodo, kad obuoliai dar turi laiko kabėti: vienas kitas su dėmele, kitas – truputį patamsėjęs prie kotelio. O paskui vieną rytą po medžiu jau guli minkšti, rusvi vaisiai, o ant šakų jų lieka vis mažiau tokių, kuriuos norėtųsi nusiskinti ir parsinešti į virtuvę.

Toks vaizdas skaudus ne vien dėl derliaus. Ypač kai obelis šiemet buvo tiesiog aplipusi vaisiais, vasarą žadėjo pilnas dėžes, pyragus ir obuolienę, o dabar atrodo, kad viską pasiima puvinys. Vis dėlto pūvantis medis dar nereiškia, kad reikia nurašyti kiekvieną obuolį.

Spėti paskanauti dažnai dar įmanoma, bet delsti nebeverta. Kai puvinys jau matomas ant daugelio vaisių, svarbiausia ne laukti, kol jie „dar labiau prinoks“, o atskirti sveikus obuolius nuo tų, kurių gelbėti nebėra prasmės.

Vienas supuvęs obuolys ant šakos retai lieka vienas

Dažniausiai viskas prasideda nuo mažos rudos dėmės. Ji gali atsirasti ten, kur obuolį įgėlė vabzdys, įbrėžė šaka, sutrenkė kruša ar paliko žaizdelę kitas vaisius. Per tokią vietą į vidų lengviau patenka puvinį sukeliantys mikroorganizmai, o šiltas ir drėgnas oras jiems tik padeda.

Ant medžio vaisiai kabo arti vienas kito, liečiasi, o po lietaus ilgai neišdžiūsta. Todėl pažeistas obuolys tampa ne tik savo paties problema. Jis gali liestis prie sveikesnio vaisiaus, ant jo patekti sporų, o minkštėjanti žievė ir saldžios sultys vilioja vapsvas bei kitus vabzdžius.

Ypač greitai derlius ima byrėti tada, kai obelis labai tanki ir jos viduje trūksta oro bei šviesos. Žmogus iš lauko gali matyti dar gana gražų medį, bet įkišęs ranką tarp šakų randa visą sluoksnį susiglaudusių, jau pradedančių ruduoti obuolių. Tokiu atveju laukti, kol „visi subręs vienu metu“, paprastai yra blogiausias sprendimas.

Sveikas obuolys gali būti skanus jau šiandien

Jei ant vaisiaus nėra minkštos rudos dėmės, pelėsio, įtrūkimo ar aiškaus puvimo kvapo, jį galima skinti ir paragauti. Net jei obuolys mažesnis, ne visai vienodos spalvos ar turi sausą, negilų žievės randelį, tai dar nereiškia, kad jis netinkamas maistui. Svarbiausia, kad minkštimas po odele būtų tvirtas, o pažeidimas nebūtų plintantis.

Obuolio, kuris jau pūva, geriau nebandyti „išgelbėti“ vien nupjaunant matomą dėmę. Kai vaisius minkštas, vandeningas, turi pelėsio arba rūgštoką, fermentuotą kvapą, pažeidimas gali būti didesnis, nei atrodo iš išorės. Tokie obuoliai netinka nei valgymui, nei sultims, nei uogienei.

Skinti verta ramiai, bet greitai: pradėti nuo tų šakų, kur vaisiai jau pilnai nusispalvinę, didesni ir lengvai atsiskiria pakėlus bei pasukus. Obuolius dėkite ne į vieną gilią krūvą, o į negilius krepšius ar dėžes. Taip mažiau jų susispaus, o namuose bus paprasčiau iškart pamatyti, kuriuos reikia suvalgyti pirmiausia.

Ant obels pūva beveik visi obuoliai. Ar dar spėsiu paskanauti?Nuotrauka: Pixabay / John-Silver

Derlių dar galima sustabdyti, bet ne palikti likimo valiai

Pirmas darbas – nurinkti nuo šakų ir žemės visus pūvančius vaisius. Tai nėra pats maloniausias darbas sode, tačiau jis svarbus: palikti obuoliai ir toliau palaiko puvimo židinius prie medžio. Jei jų daug, geriau jų nepalikti po obelimi kaip „trąšos“.

Tuomet verta praretinti akivaizdžiai perkrautas šakas, jei dar yra susigrūdusių vaisių kekės. Nereikia skubėti smarkiai genėti viso medžio per vieną dieną, bet galima pašalinti nulūžusias, nudžiūvusias ar viena į kitą besitrinančias šakeles. Daugiau oro tarp vaisių kartais išgelbsti tuos obuolius, kurie dar laikosi tvirti.

Nuskintus obuolius namuose taip pat reikia laikyti atskirai pagal būklę. Gražiausi ir kieti gali keliauti į vėsesnę vietą, o tie, kurie turi menką įbrėžimą ar greičiau minkštėja, turėtų būti suvalgyti ar perdirbti pirmi. Vienas pradėjęs gesti obuolys dėžėje gali sugadinti nuotaiką ne prasčiau nei tas, kuris liko ant šakos.

Ne viskas priklauso nuo šeimininko pastangų

Lengva save kaltinti, kad obelis buvo per mažai prižiūrėta, per vėlai nupurkšta ar ne taip nugenėta. Tačiau vaisių puvimui įtakos turi ir tai, ko sodo žmogus negali pakeisti: ilgai trunkanti drėgmė, lietūs prieš derlių, kruša, vabzdžių pažeidimai, labai gausus užderėjimas. Kartais net rūpestingai prižiūrimas medis vienais metais atsilygina prasčiau nei kitais.

Kita vertus, sodas greitai parodo, kurios smulkmenos susikaupia į didesnę problemą. Pernykščiai susitraukę vaisiai šakose, po medžiu palikta krituolių masė, tankus vainikas ir nenurinkti pažeisti obuoliai sudaro sąlygas, kad kitą sezoną tas pats vaizdas pasikartotų. Todėl rudens tvarka prie obels yra ne mažiau reikalinga nei pavasariniai planai.

Šeimai tai dažnai reiškia labai paprastą pasirinkimą: nebesivaikyti tobulo, lyg parduotuvėje atrodančio obuolio. Kiek įbrėžtas, mažesnis ar kreivesnis vaisius gali būti puikus pyragui, košei ar tiesiog užkandžiui. Tačiau puvimo ribos geriau neignoruoti – gaila išmesti derlių, bet dar blogiau bandyti sunaudoti tai, kas jau akivaizdžiai sugedę.

Tad atsakymas paprastas: taip, paskanauti dar galite, jei šiandien pat nuskinsite sveikus obuolius ir nebeleisite pūviniui spręsti už jus. Šiemet gal derlius nebus toks, apie kokį svajojote vasaros pradžioje, tačiau keli kibirai tvirtų obuolių vis dar yra daug daugiau nei medis, paliktas vienas su savo rudomis dėmėmis.