Kodėl vienatvėje garsiau girdime laikrodį: psichologai paaiškina keistą kasdienį pojūtį

Vakare namuose jau užgesintos šviesos, telefonas padėtas ant stalo, iš virtuvės nebegirdėti nei vandens, nei indų. Ir staiga atrodo, kad kambaryje atsirado naujas gyventojas – laikrodis. Jo tiksėjimas toks ryškus, lyg būtų pakabintas visai prie ausies, nors dieną jo beveik nepastebite.

Keisčiausia tai, kad pats garsas nepasikeitė. Tas pats laikrodis tiksėjo ir ryte, ir popiet, kai skubėjote ruoštis, kalbėjotės su kolega ar žiūrėjote serialą. Tačiau vienatvėje jis ima skambėti kitaip: primena apie laiką, tuštesnį kambarį, neparašytą žinutę ar mintį, kurios vis nepavyksta nustumti į šalį.

Toks pojūtis nėra nei išlepintos klausos požymis, nei kažkas neįprasto. Psichologijoje jis siejamas su dėmesiu, aplinkos tyla ir mūsų emocine būsena. Kai išorėje mažiau veiksmo, smegenys ima daug atidžiau klausytis to, kas liko.

Kai kambarys nutyla, smegenys ima „didinti garsą“

Dieną mūsų dėmesį nuolat išskaido daugybė smulkmenų. Važiuoja automobiliai, burzgia buitiniai prietaisai, kažkas rašo žinutes, kalba, užveria duris. Net jei sąmoningai į tai nekreipiame dėmesio, smegenys atsirenka, kuriuos garsus laikyti svarbiais, o kuriuos palikti fone.

Likę vieni tyloje, netenkame šio triukšmo sluoksnio. Laikrodžio tiksėjimas, šaldytuvo ūžesys, radiatoriaus spragtelėjimas ar vėjo garsas už lango staiga tampa aiškiai girdimi ne todėl, kad sustiprėjo, bet todėl, kad nebeturi su kuo konkuruoti. Dėmesys natūraliai užkliūva už pasikartojančio, aiškaus ritmo.

Laikrodis tam ypač „patogus“. Jo garsas trumpas, reguliarus ir nuspėjamas, todėl smegenys jį greitai pagauna. Paradoksalu, bet kuo ilgiau bandome neklausyti tiksėjimo, tuo dažniau pasitikriname, ar jis vis dar girdimas. Taip visiškai paprastas foninis garsas gali tapti pagrindiniu vakaro dirgikliu.

Tiksėjimas kartais erzina ne dėl garso, o dėl to, ką jis primena

Vienatvė nebūtinai reiškia liūdesį. Daugeliui tai laukiamas laikas pailsėti, ramiai paskaityti ar tiesiog pabūti be kitų žmonių poreikių. Tačiau jei žmogus jaučiasi įsitempęs, pavargęs ar nerimauja, tyla gali palikti daugiau vietos mintims, kurių dieną pavykdavo neišgirsti.

Tada laikrodžio ritmas ima veikti tarsi foninis priminimas: minutės eina, o atsakymo į svarbų klausimą dar nėra. Vienam jis primena, kad rytoj vėl anksti keltis, kitam – kad namuose pernelyg tuščia, trečiam – jog reikėtų pagaliau priimti sprendimą. Pats tiksėjimas nėra problemos priežastis, bet jis gali tapti kabliuku, prie kurio prikimba neramios mintys.

Ypač stipriai tai pajuntama prieš miegą. Kūnas jau pavargęs, tačiau protas nebeturi dienos užduočių, pokalbių ir ekranų srauto, kurie jį blaškytų. Dėl to net mažas garsas atrodo įkyrus, o pastangos užmigti gali virsti varginančiu laukimu: žmogus guli, klausosi ir skaičiuoja ne avis, o sekundes.

Kodėl vienatvėje garsiau girdime laikrodį: psichologai paaiškina keistą kasdienį pojūtįNuotrauka: Unsplash / Maximilian Bungart

Vienam žmogui tai ramybė, kitam – beveik nepakeliama tyla

Reakcija į tokius garsus labai priklauso nuo žmogaus įpročių ir gyvenimo aplinkybių. Tas, kuris gyvena judrioje šeimoje ar daug laiko praleidžia triukšmingame darbe, vakaro tyloje gali iš pradžių jaustis nejaukiai. Kai namuose visą dieną girdėti vaikų balsai, buities garsai ar nuolatiniai skambučiai, vien laikrodžio tiksėjimas atrodo neįprastai ryškus.

Senjorui jis kartais gali būti įprastas namų gyvumo ženklas, lydintis daugelį metų. Vieni gyvenantys žmonės tą patį garsą gali išgirsti dvejopai: vieną vakarą jis suteikia jaukumo, kitą – išryškina vienišumo jausmą. Tai priklauso ne nuo laikrodžio, o nuo konkrečios dienos, nuotaikos ir to, su kokiomis mintimis žmogus lieka vienas.

Yra ir kita pusė: kai kurie žmonės į pasikartojančius garsus yra jautresni iš prigimties arba pervargę. Jiems tiksėjimas, lašantis čiaupas ar elektros prietaiso zvimbimas ne šiaip pastebimas, o iš tiesų trukdo susikaupti ir ilsėtis. Tokiu atveju nereikia savęs kaltinti dėl „perdėto jautrumo“ – namų aplinką galima paprastai pritaikyti savo savijautai.

Ne visada reikia kovoti su tyla

Pirmiausia verta atskirti, ar erzina pats garsas, ar būsena, kurioje jį girdite. Jei laikrodis trukdo užmigti, praktiškiausias sprendimas gali būti labai paprastas: išnešti jį iš miegamojo, pakeisti tyliau veikiančiu modeliu arba nakčiai rinktis kitą laiko tikrinimo būdą. Kartais pakanka perkelti laikrodį keli metrai toliau, kad jis nebeatrodytų toks įkyrus.

Jeigu tyla kelia įtampą, nebūtina jos užpildyti garsiu televizoriumi ar nuolatiniu naršymu telefone. Gali padėti ramus fonas – tyliai grojanti muzika, gamtos garsai, radijo laida ar paprasti vakaro ritualai: arbata, knyga, trumpas pasivaikščiojimas. Svarbu, kad fonas ne užgožtų jus pačius, o tik neleistų vienam mažam garsui užvaldyti viso kambario.

Tačiau kartais verta padaryti priešingai – ne bėgti nuo tiksėjimo, o kelias minutes sąmoningai jį priimti. Pastebėti garsą, įkvėpti, iškvėpti ir neleisti jam tapti įrodymu, kad „kažkas negerai“. Kai nebekovojame su kiekvienu tyloje iškilusiu dirgikliu, jis dažnai pats grįžta į foną.

Laikrodis vienatvėje girdisi garsiau todėl, kad tyla padidina ne jo mechanizmą, o mūsų dėmesį. Kartais jis tik tiksena sienoje, o kartais netikėtai parodo, kiek daug savyje nešiojamės. Ir būtent tai, o ne pats garsas, dažniausiai labiausiai norisi išgirsti.