Kodėl smegenys kartoja tuos pačius sprendimus, net kai matome geresnių pasirinkimų

Ar jums yra buvę taip: vakare dar kartą pažadate sau nebesėdėti telefone iki vidurnakčio, ryte nusprendžiate ramiau reaguoti į kolegos pastabą, o parduotuvėje prisiekiate šįkart nepirkti to, ko namuose ir taip pilna? Tačiau ateina pažįstama akimirka – pirštas vėl atsidaro programėlę, balsas pakyla greičiau, nei spėjate pagalvoti, o į krepšelį nugula dar vienas „tikrai reikalingas“ daiktas.

Labiausiai erzina tai, kad žmogus dažnai puikiai mato geresnį kelią. Jis žino, jog po bemiegės nakties bus sunku keltis, kad impulsyvus pirkinys nepalengvins finansinių rūpesčių, o sena reakcija į konfliktą tik dar labiau sugadins dieną. Vis dėlto žinojimas ir sprendimas ne visada keliauja kartu.

Tai nereiškia, kad žmogui trūksta valios ar jis sąmoningai renkasi sau kenkti. Dažnai smegenys tiesiog renkasi tai, kas jau pažįstama, greita ir nereikalauja papildomų jėgų. Net jei tas pasirinkimas vėliau palieka kartėlį.

Pažįstamas kelias smegenims atrodo saugesnis

Smegenys taupo energiją. Kai tą patį veiksmą pakartojame daugybę kartų, jis tampa beveik automatiniu: nereikia ilgai svarstyti, ieškoti argumentų ar kentėti nepatogaus nežinojimo. Po įtemptos dienos ranka pati tiesiasi prie saldaus užkandžio, o prieš svarbų pokalbį norisi jo išvengti – nes taip jau buvo daryta anksčiau.

Net ne pats geriausias įprotis gali suteikti trumpą palengvėjimą. Saldus maistas akimirkai nuramina, atidėtas darbas kelioms minutėms nuima spaudimą, o ginče ištartas aštresnis žodis leidžia pasijusti apgynus savo poziciją. Smegenys ypač gerai įsimena šį greitą atlygį, nors vėliau tenka mokėti nuovargiu, kalte ar dar didesne įtampa.

Naujas pasirinkimas iš pradžių atrodo lėtesnis ir mažiau aiškus. Užuot automatiškai užkandžiavus, reikia sustoti ir paklausti savęs, ar tikrai esate alkani. Užuot atidėjus nemalonią užduotį, tenka prisėsti prie jos tada, kai visai nesinori. Toks stabtelėjimas reikalauja jėgų, o jų vakare ar streso metu dažniausiai ir trūksta.

Mes grįžtame ne prie sprendimo, o prie pažįstamo jausmo

Kartais kartojame ne vien veiksmą, bet ir seną emocinį scenarijų. Žmogus, kuris užaugęs buvo kritikuojamas, gali ypač skaudžiai priimti visiškai paprastą pastabą. Tas, kuriam ilgai teko viską kontroliuoti, gali sunkiai patikėti darbą kitam, nors mato, kad vienas nebepaveža.

Todėl iš šalies kai kurie sprendimai atrodo nesuprantami: kodėl vėl įsivelta į tą patį konfliktą, kodėl vėl pasirenkamas per didelis krūvis, kodėl vėl tylima, kai reikėtų pasakyti „ne“. Tačiau viduje tai gali būti seniai išmoktas būdas apsisaugoti nuo gėdos, atstūmimo ar bejėgiškumo. Problema ta, kad tai, kas kadaise padėjo išgyventi vieną situaciją, nebūtinai padeda gyventi dabar.

Ypač aiškiai tai pasimato šeimoje. Pavargę tėvai gali kartoti savo vaikystėje girdėtas frazes, nors prieš tai sau pažadėjo kalbėti kitaip. Senjorui gali būti sunku keisti mitybos ar judėjimo įpročius ne todėl, kad jis nesupranta rekomendacijų, o todėl, kad visas jo dienos ritmas dešimtmečius buvo sudėtas kitaip. Pokytis paliečia ne vien vieną sprendimą – jis pajudina įprastą žmogaus gyvenimo tvarką.

Kodėl smegenys kartoja tuos pačius sprendimus, net kai matome geresnių pasirinkimųNuotrauka: Pexels / https://kaboompics.com/

Kai pavargstame, geriausi ketinimai pralaimi

Po darbo, kelionės namo, vaikų rūpesčių ar prasto miego žmogus sprendimus priima kitaip nei ramų savaitgalio rytą. Tada norisi ne idealaus pasirinkimo, o greičiausio palengvėjimo. Dėl to maisto planas dažnai subyra ne pirmadienį ryte, o vėlai vakare, kai virtuvėje liekate vieni su šaldytuvu ir visos dienos nuovargiu.

Dirbantiems žmonėms sunku kurti naujus įpročius, kai kiekviena diena atrodo kaip lenktynės su laiku. Tėvams mažų pokyčių kartais neleidžia išlaikyti chaotiškas šeimos ritmas, o vienišam žmogui trūksta to, kuris primintų ar tiesiog palaikytų sunkią akimirką. Kita vertus, ir darbuotojas, kuris vėl sureaguoja nekantriai, ne visuomet yra abejingas – jis gali būti tiesiog per ilgai dirbęs ant savo ribos.

Čia svarbu neieškoti vieno kaltojo. Asmeninė atsakomybė reikalinga, tačiau ne mažiau svarbios ir sąlygos, kuriose žmogus gyvena. Sunku nuolat rinktis sveikesnį maistą, kai nėra laiko jam pasiruošti; sunku ilsėtis, kai darbas nuolat persikelia į vakarą; sunku išlikti ramiam, kai namuose ar darbe įtampa tapusi įprastu fonu.

Pokytis prasideda ne nuo pažado, o nuo mažos pauzės

Dideli pažadai dažnai skamba gražiai, bet sena rutina juos greitai praryja. Daug veiksmingiau pastebėti konkrečią akimirką, kurioje viskas kartojasi: ne „noriu mažiau pykti“, o „kai pajuntu, kad kyla balsas, prieš atsakydamas išgeriu vandens ir kelias sekundes patyliu“. Ne „pradėsiu sveikai maitintis“, o „grįžęs namo pirmiausia suvalgau paruoštą vakarienę, o ne ieškau greito užkandžio“.

Padeda ir aplinkos pakeitimas. Telefoną galima palikti ne prie lovos, o kitame kambaryje, saldumynų nepirkti „atsargai“, o sunkiausią darbo užduotį pradėti nuo penkių minučių, ne laukti tobulo nusiteikimo. Tai nėra apgaulė ar silpnumo pripažinimas. Tai būdas nepalikti visos kovos vien pavargusiai valiai.

Jei tie patys sprendimai kartojasi santykiuose, maiste, alkoholyje, lošime ar nuolatiniame nerime ir jau ima griauti kasdienybę, verta apie tai pasikalbėti su psichologu ar gydytoju. Kartais žmogui reikia ne dar vieno patarimo „susitvarkyti“, o saugios erdvės suprasti, ką jo seni pasirinkimai iš tiesų bando apsaugoti.

Smegenys kartoja tai, kas pažįstama, ne todėl, kad jos nemato geresnio kelio. Dažnai jos tiesiog pirmos pamato seną, greitą ir kadaise saugų išėjimą. Tačiau kiekviena maža pauzė prieš automatinį veiksmą leidžia įrodyti sau, kad pažįstamas kelias nėra vienintelis.