Žodis „jaywalking“ atsirado tam, kad vairuotojai mažiau kaltintų dėl avarijų

Ar esate perėję gatvę ten, kur nėra zebro, nors iki perėjos – dar keliolika ar keliasdešimt metrų? Vairuotojas trumpai spusteli signalą, jūs paspartinate žingsnį, o po sekundės abi pusės jaučiasi teisios. Vienam atrodo, kad žmogus tiesiog išniro prieš automobilį, kitam – kad mieste negalima jaustis tarsi įsibrovėliu vien dėl to, jog nori pereiti į kitą pusę.

Šiandien tokį veiksmą dažnas pavadintų anglišku žodžiu „jaywalking“. Jis reiškia gatvės kirtimą ne tam skirtoje vietoje ar nepaisant eismo taisyklių. Tačiau pats žodis neatsirado vien tam, kad būtų patogiau apibūdinti neatsargų pėsčiąjį. Jo istorija atskleidžia, kaip miestų gatvės iš bendros erdvės pamažu tapo automobilių teritorija.

Trumpai tariant, „jaywalking“ įsitvirtino tuo metu, kai automobiliai kėlė vis daugiau avarijų ir visuomenėje augo klausimas, kas dėl jų atsakingas. Dalis automobilių pramonės ir jai palankių organizacijų aktyviai stūmė mintį, kad gatvėje pavojų pirmiausia kelia ne automobilio greitis ar vairuotojo elgesys, o „netvarkingas“ pėsčiasis. Taip kaltės akcentas buvo perkeltas nuo galingesnės transporto priemonės prie žmogaus, einančio pėsčiomis.

Gatvė anksčiau nepriklausė vien automobiliams

Ankstyvuosiuose miestuose gatvė buvo kur kas labiau panaši į bendrą kiemą nei į šiandieninę važiuojamąją dalį. Ja eidavo pėstieji, važiuodavo vežimai, judėdavo dviratininkai, žaisdavo vaikai, vyko prekyba ir kasdienis gyvenimas. Žmonės ją kirsdavo ten, kur jiems reikėjo, o ne vien ten, kur vėliau buvo nubrėžtos baltos juostos.

Automobiliams daugėjant, situacija ėmė keistis greitai ir skausmingai. Sunkesnės, greitesnės transporto priemonės miestuose sukėlė daugiau susidūrimų, o ypač jautriai visuomenė reagavo į žuvusius vaikus. Natūrali pirmoji reakcija buvo pyktis ant vairuotojų ir pačių automobilių: juk būtent jie į ramias, žmonių pilnas gatves atnešė naują grėsmę.

Tuo metu „jay“ anglų kalboje buvo pašaipus žodis, skirtas neišprusėliui ar kaimiečiui, kuris nesupranta miesto tvarkos. „Jaywalking“ nebuvo neutralus eismo terminas – jis turėjo sugėdinti žmogų. Pėsčiasis, kirtęs gatvę ne pagal naujai kuriamas taisykles, buvo vaizduojamas ne kaip įprastas miesto gyventojas, o kaip kvailai ir pavojingai besielgiantis trukdis.

Tai nereiškia, kad kiekvienas pėsčiasis visada elgėsi saugiai ar kad vairuotojai vieni atsako už kiekvieną nelaimę. Tačiau žodžio populiarinimo kryptis buvo labai aiški: visuomenę reikėjo įtikinti, kad žmogus, esantis gatvėje, privalo trauktis ir prisitaikyti prie automobilio, o ne automobilis – prie žmogaus.

Kaip atsakomybė buvo perkelta pėsčiajam

Vien tik taisyklės retai pakeičia žmonių įpročius, todėl reikėjo ir viešo spaudimo. Buvo rengiamos saugumo kampanijos, naudotos pašaipios žinutės, mokyti vaikai, o pėsčiųjų elgesys pristatytas kaip pagrindinė eismo problemų priežastis. Kai žmogų pavadini neatsakingu, jį daug lengviau priversti jaustis kaltu net tada, kai gatvės aplinka pati yra nesaugi.

Žmogus pyksta ne vien dėl baudos ar automobilio signalo. Jis pyksta dėl jausmo, kad visa sistema jam palieka mažai pasirinkimo: perėja gali būti toli, sankryža – nepatogi, šaligatvis nutrūkęs, o automobilių srautas važiuoja taip, lyg pėsčiasis čia būtų tik laikinas svečias. Tuomet keli žingsniai per važiuojamąją dalį ima atrodyti ne kaip maištas, o kaip paprasčiausias bandymas normaliai pasiekti parduotuvę, stotelę ar namus.

Kita vertus, vairuotojo pusė irgi suprantama. Iš už stovinčių automobilių netikėtai išėjęs žmogus, tamsūs drabužiai, lietus, slidus kelias ir vakarinis nuovargis gali palikti vos akimirką reakcijai. Vairuotojas automobilyje mato ne didelę istoriją apie miestų planavimą, o realų pavojų, kurį būtina išvengti čia pat.

Bėda prasideda tada, kai šios dvi patirtys supriešinamos taip, tarsi viena pusė visada būtų kalta, o kita – visada teisi. Automobilis turi daugiau greičio, masės ir galios, todėl klaidos pasekmės pėsčiajam beveik visada būna skaudesnės. Būtent dėl to saugaus eismo kultūra negali remtis vien gėdinimu tų, kurie eina pėsčiomis.

Žodis „jaywalking“ atsirado tam, kad vairuotojai mažiau kaltintų dėl avarijųNuotrauka: Pixabay / Pexels

Vieniems tai keli žingsniai, kitiems – tikras barjeras

Darbą baigiantis žmogus dažnai skuba pasiimti vaiko, pasiekti autobusą ar grįžti namo, kol dar nereikia vėl sėsti prie kompiuterio. Jam apėjimas iki perėjos gali atrodyti kaip erzinantis papildomas ratas. Tačiau tėvams su vežimėliu ar vaikais ta pati vieta tampa rimtesniu išbandymu: reikia ne tik rasti perėją, bet ir saugiai pasiekti ją per užstatytus šaligatvius bei įvažiavimus.

Senjorui ar lėčiau judančiam žmogui ilgas kelias iki perėjos nėra smulkmena. Jei žalia šviesa dega trumpai, o bordiūrai aukšti, jis gali pasijusti tarsi kliūtis visiems skubantiems aplinkui. Mažesniuose miestuose ar gyvenvietėse problema dar kitokia: kartais žmonės gyvena šalia judraus kelio, bet artimiausia saugi vieta jį pereiti yra pernelyg toli.

Vairuotojai taip pat susiduria su savo kasdienybe – ankstyvas rytas, spūstis, prastas matomumas, neaiškiai pažymėtos perėjos, išmanųjį telefoną įbedęs praeivis. Todėl kalbėti apie pėsčiųjų saugumą nereiškia nurašyti vairuotojų rūpesčius. Tai reiškia pripažinti, kad vienas netikėtas sprendimas gatvėje gali baigtis tragedija, kurios nenorėjo nė vienas.

Darbuotojai, prižiūrintys gatves ar eismo tvarką, irgi negali vien mostelėję ranka sukurti patogios infrastruktūros. Reikia lėšų, projektų, suderinimų, o kiekvienas naujas greičio kalnelis ar perėja daliai žmonių kelia nepasitenkinimą. Vis dėlto miestui vertėtų klausti ne tik kur pastatyti ženklą, bet ir kodėl žmonės vis tiek renkasi pereiti būtent toje vietoje.

Saugumas prasideda ne nuo gėdos jausmo

Pėsčiajam praktiškiausia taisyklė paprasta: nevertinti gatvės vien pagal tai, ar „spėsiu“. Jei netoliese yra perėja, saugiau ją pasiekti, o kertant važiuojamąją dalį būtina įvertinti ne tik vieną artėjantį automobilį, bet ir kitą eismo juostą, oro sąlygas bei matomumą. Telefonas rankoje ar skubėjimas iki autobuso nepanaikina fizikos – automobilis nesustoja akimirksniu.

Vairuotojui verta prisiminti kitą dalyką: žmogus prie kelio nebūtinai elgiasi iš įžūlumo. Jis gali būti pavargęs, sutrikęs, lėčiau judėti, lydėti vaiką ar tiesiog neįvertinti greičio. Privažiavus vietas, kur žmonės natūraliai eina – prie stotelių, parduotuvių, mokyklų, daugiabučių kiemų – keliomis sekundėmis mažesnis greitis gali pakeisti viską.

O savivaldybėms ir paslaugų planuotojams svarbiausias signalas dažnai matomas plika akimi: jei žmonės nuolat kerta gatvę viename taške, vadinasi, jų kelias jau egzistuoja. Jį ignoruoti ir kartoti, kad visi privalo eiti aplink, paprasta tik popieriuje. Apšvietimas, aiški perėja, saugesnis greitis ir nenutrūkstantys šaligatviai padeda labiau nei moralas apie drausmę.

„Jaywalking“ istorija primena nemalonią, bet reikalingą pamoką: žodžiai gali pakeisti tai, ką laikome normaliu. Kai pėsčiąjį vadiname problema, lengva pamiršti, kad jis pirmiausia yra žmogus, bandantis saugiai grįžti namo. Tikrai gera gatvė nėra ta, kurioje visi bijo suklysti – tai gatvė, kurioje vieni kitiems paliekame vietos.