Vištienos plauti nereikia: viena virtuvės klaida bakterijas gali paskleisti po visą kriauklę

Atrodo nelogiška: parsinešei žalią vištieną, išėmei iš pakuotės ir pirmas noras – pakišti po tekančiu vandeniu. Juk taip įprasta nuplauti daržoves, vaisius, kartais net mėsą. Tačiau būtent šią akimirką virtuvėje gali prasidėti nematoma netvarka, kurios neišspręs nei švariai atrodanti kriauklė, nei greitai perbrauktas stalviršis.

Vandens srovė nuo vištienos nenuneša pavojaus į kanalizaciją taip tvarkingai, kaip norėtųsi galvoti. Smulkūs lašeliai gali aptaškyti kriauklės kraštus, čiaupą, indus, kempinę, rankas ir šalia paliktą pjaustymo lentą. O po kelių minučių toje pačioje vietoje jau plaunamos salotos ar pjaustomas obuolys vaikui – ir žmogus net nesusieja šių dviejų veiksmų.

Vištienos plauti nereikia. Jos saugumą lemia ne vanduo iš čiaupo, o tinkamas laikymas, švari virtuvės eiga ir kruopštus iškepimas. Tai nedidelis įprotis, kuris iš pradžių gali pasirodyti keistas, tačiau apsaugo nuo vienos dažniausių kryžminio užteršimo situacijų namuose.

Vanduo bakterijų nenuplauna – jis jas išnešioja

Žalia vištiena gali turėti bakterijų, todėl ją ruošiant svarbiausia neleisti joms patekti ant maisto, kuris nebebus kaitinamas. Plaunant po srove, vanduo atšoka nuo odelės, kaulų ir nelygaus mėsos paviršiaus. Tie purslai dažnai būna tokie smulkūs, kad jų tiesiog nepastebime, nors jie gali nusėsti gerokai plačiau nei pati kriauklė.

Žmogus dažniausiai nusivilia pamatęs pakuotėje skystį ar jaučia specifinį žalios mėsos kvapą, todėl nori vištieną „atšviežinti“. Tačiau vanduo nepaverčia mėsos saugesne ir neišsprendžia laikymo problemos. Jei kyla abejonių dėl kvapo, spalvos ar galiojimo laiko, plovimas nėra išeitis – tokios vištienos geriau nerizikuoti ruošti.

Didžiausia bėda ta, kad bakterijos neturi nei ryškios spalvos, nei kvapo, kuris įspėtų apie aptaškytą paviršių. Kriauklė atrodo kaip įprasta vieta nešvarumams, todėl po plovimo ją kartais tik trumpai perliejame vandeniu. Tačiau vien vandeniu perbėgta kriauklė ir čiaupas nebūtinai tampa švarūs nuo to, ko nematome.

Rizika prasideda ne keptuvėje, o nuo kempinės

Virtuvėje produktai retai ruošiami idealia tvarka. Vienoje rankoje laikoma vištiena, kita atsukamas čiaupas, po to paimamas druskos indelis, atidaromas šaldytuvas ar telefonas. Vėliau ranka siekia salotų, duonos, švarios lėkštės. Būtent tokia kasdienė skuba, o ne vienas „blogas“ veiksmas, sudaro sąlygas bakterijoms keliauti toliau.

Kempinė šioje grandinėje ypač klastinga. Norėdamas greitai susitvarkyti, žmogus ja perbraukia kriauklę po žalios vištienos, o tada ta pačia kempine išplauna puodelį ar darbo stalą. Iš pirmo žvilgsnio virtuvė jau atrodo sutvarkyta, tačiau švara čia tampa tik vizualus įspūdis.

Šeimoje su mažais vaikais ar vyresniais žmonėmis toks neatsargumas kelia daugiau nerimo, nes jų organizmas gali būti jautresnis maisto sukeltoms infekcijoms. Tėvai dažnai rūpinasi, ar vaikas gerai iškepė mėsą lėkštėje, bet pamiršta, kad rizika galėjo atsirasti anksčiau – kai ant šalia stovėjusio dubens buvo sudėtos neplautos uogos. Senjorui taip pat nebūtina gyventi baimėje, tačiau verta laikytis paprastos virtuvės tvarkos be improvizacijų.

Vištienos plauti nereikia: viena virtuvės klaida bakterijas gali paskleisti po visą kriauklęNuotrauka: Unsplash / Zahraa Hassan

Vištieną patogiau ruošti beveik jos neliečiant

Saugiausias kelias paprastas: išimti vištieną iš pakuotės, iškart dėti į kepimo indą, keptuvę ar ant atskiros lentelės ir po to gerai nusiplauti rankas. Jei ant mėsos yra drėgmės, ją galima atsargiai nusausinti vienkartiniu popieriniu rankšluosčiu, o panaudotą popierių tuoj pat išmesti. Taip nelieka papildomo vandens taškymosi ir nereikia tvarkyti pusės virtuvės.

Žalią mėsą verta laikyti atskirai nuo paruošto valgyti maisto, ypač šaldytuve. Pakuotę geriausia dėti taip, kad galimas skystis nevarvėtų ant daržovių, desertų ar kitų produktų. Pjaustymo lentelė ir peilis, kurie lietė žalią vištieną, neturėtų būti naudojami agurkui, duonai ar jau iškeptai mėsai, kol nėra kruopščiai išplauti.

Gaminant svarbiausia vištieną gerai termiškai apdoroti: mėsa neturi likti žalia ar kraujinga prie storiausios dalies ir ties kaulu. Karštis yra tai, kas iš tiesų sumažina bakterijų keliamą riziką, o ne trumpas „dušas“ kriauklėje. Todėl energiją geriau skirti kepimo laikui ir švarai po darbo, o ne ritualui, kuris tik atrodo tvarkingas.

Ne kaltinti save, o pakeisti vieną automatinį judesį

Daugybė žmonių vištieną plauna todėl, kad taip matė namuose ar išmoko seniau. Tai nėra kvailumas ar aplaidumas – greičiau įprotis, susiformavęs tada, kai virtuvės higiena buvo aiškinama daug paprasčiau: nešvaru – nuplauk. Tačiau žalios vištienos atveju ši taisyklė veikia priešingai.

Ir maisto gamintojai, parduotuvės bei viešojo maitinimo vietos turi savo atsakomybę: švari pakuotė, aiškus laikymas šaltyje, tvarkinga žalių produktų ruošimo eiga nėra smulkmenos. Namų virtuvėje žmogus negali sukontroliuoti visos grandinės iki pirkimo, bet gali kontroliuoti tai, kas vyksta tarp pakuotės atidarymo ir vakarienės patiekimo.

Jei vištiena jau buvo plauta, panikuoti nereikia. Reikia kruopščiai nuvalyti ir išplauti kriauklę bei aplinkinius paviršius, pasirūpinti čiaupu, pakeisti ar tinkamai išplauti naudotą šluostę, nusiplauti rankas ir tik tada tęsti maisto ruošą. Viena klaida nebūtinai reiškia blogą pasekmę, bet ji primena svarbų dalyką: virtuvėje saugumą dažnai lemia ne tai, ką matome ant lėkštės, o tai, ko neleidome paskleisti aplink ją.

Švari vištiena nėra ta, kuri ilgiau stovėjo po čiaupu. Švari virtuvė prasideda nuo sprendimo jos ten išvis nekišti.