Steve’as Jobsas vadovams turėjo vieną griežtą taisyklę: darbuotojams ji ne visada patikdavo

Vadovui dažnai lengviau nutylėti nemalonią tiesą, nei pasakyti darbuotojui, kad jo rezultatai nėra tokie geri, kaip tikėtasi. Atrodo, kad taip išvengiama konflikto ir išsaugoma gera atmosfera. Steve’as Jobsas į vadovavimą žiūrėjo visai kitaip – jo manymu, vadovo darbas nėra saugoti žmogų nuo nepatogaus pokalbio.

„Apple“ įkūrėjas buvo žinomas kaip itin reiklus vadovas, tačiau jo požiūris neapsiribojo paprastu spaudimu komandai. Jobsas manė, kad geras vadovas turi padėti stipriems žmonėms tapti dar geresniais, o tam kartais reikia labai aiškiai pasakyti tai, ko darbuotojas nenori girdėti.

Nutylėta problema niekur nedingsta

Kai vadovas vengia pasakyti darbuotojui, kas jo darbe neveikia, trumpuoju laikotarpiu tai gali atrodyti kaip ramybės išsaugojimas. Pokalbio nereikia, žmogus neįsižeidžia, o komandoje bent iš pirmo žvilgsnio viskas lieka gerai.

Tačiau darbuotojas tokiu atveju net nežino, ką turėtų keisti.

Jis gali mėnesius kartoti tą pačią klaidą, būti įsitikinęs, kad viską daro tinkamai, ir tik vėliau sužinoti, jog vadovas jo rezultatais jau seniai nepatenkintas. Tokia situacija dažnai yra gerokai blogesnė už vieną nepatogų, tačiau laiku įvykusį pokalbį.

Konkretus grįžtamasis ryšys žmogui suteikia galimybę kažką pakeisti. Tylėjimas tokios galimybės nesuteikia.

Būtent dėl to Jobsas vadovo vaidmenį suprato ne kaip žmogaus, kurio pagrindinė užduotis – būti visiems maloniam. Jis tikėjo, kad vadovas turi padėti komandai ir jos nariams judėti pirmyn, net jeigu tam kartais reikia pasakyti nemalonią tiesą.

Jobsas iš vadovo reikalavo ne tik kritikuoti

Vis dėlto šio požiūrio nereikėtų suprasti kaip leidimo vadovui tiesiog griežtai vertinti žmones.

Jobsas pabrėžė ir kitą vadovo atsakomybės pusę. Jeigu iš darbuotojo tikimasi puikaus rezultato, vadovas pirmiausia turi pasirūpinti, kad žmogus apskritai turėtų galimybę tą rezultatą pasiekti.

Tai reiškia pakankamai informacijos, laiko, reikalingų įrankių ir aiškiai nustatytus prioritetus.

Negalima žmogaus kaltinti dėl prasto rezultato, jeigu jam nebuvo paaiškinta, ko iš jo tikimasi, projektui trūko išteklių arba darbuotojas buvo paliktas vienas spręsti problemas, kurių pats išspręsti negalėjo.

Jobsas savo vaidmenį „Apple“ matė ir kaip jungtį tarp skirtingų komandų. Jo užduotis buvo ne tik vertinti galutinį rezultatą, bet ir pašalinti kliūtis, padėti svarbiausiems projektams gauti reikalingų išteklių bei sudaryti sąlygas talentingiems žmonėms atlikti geriausią savo darbą.

Reiklumas be pagalbos tėra spaudimas. Reiklumas kartu su tinkamomis sąlygomis jau tampa vadovavimu.

Svarbu ne tai, ar pokalbis malonus

Vienas svarbiausių gero grįžtamojo ryšio bruožų – konkretumas.

Pasakyti darbuotojui „reikia labiau pasistengti“ beveik nieko nereiškia. Daug naudingiau aiškiai įvardyti, kas konkrečiai nepavyko, kodėl tai svarbu ir ką kitą kartą reikėtų padaryti kitaip.

Tas pats galioja ir teigiamam vertinimui. Paprastas „gerai padirbėjai“ yra malonus, tačiau žmogui daug daugiau duoda paaiškinimas, kuris jo sprendimas buvo sėkmingas ir kodėl jis suveikė.

Svarbus ir laikas. Jeigu apie problemą kalbama tik po kelių mėnesių, darbuotojui gali būti sunku prisiminti konkrečią situaciją ar ją ištaisyti. Naudingiausias grįžtamasis ryšys paprastai yra tas, kuris pateikiamas tada, kai žmogus dar gali kažką pakeisti.

Todėl Jobsui vadovavimas nebuvo nuolatinis bandymas išlaikyti visus patenkintus. Jo požiūriu, vadovas turi padaryti daugiau: aiškiai parodyti, kur žmogus yra dabar, ko iš jo tikimasi ir ko jam reikia, kad galėtų pasiekti geresnį rezultatą.

Tai nebūtinai patogiausias būdas vadovauti. Tačiau nutylėti problemą vien todėl, kad pokalbis gali būti nemalonus, dažnai reiškia ne rūpintis darbuotoju, o tiesiog atidėti problemą vėlesniam laikui.