Infliacija Lietuvoje vėl smogia stipriausiai Europoje: kodėl kainos kyla greičiau nei pas kaimynus

Lietuva vėl atsidūrė nemalonioje Europos statistikos viršūnėje. Naujausi duomenys rodo, kad liepą metinė infliacija šalyje pasiekė 5,4 proc., nors dar birželį ji siekė 3,9 proc. Tai reiškia, kad kainų augimas vėl akivaizdžiai paspartėjo, o Lietuvos gyventojai jį pajuto ne vien degalinėse ar sąskaitose, bet ir kasdienėse paslaugose.

Pagal kainų augimo tempą Lietuva liepą lenkė ne tik euro zonos valstybes, bet ir visą Europos Sąjungą. Tuo metu euro zonoje metinė infliacija buvo gerokai mažesnė – 2,9 proc. Antroje vietoje liko Bulgarija, Kipras ir Ispanija, o Latvijoje kainų augimas siekė 2,5 proc.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip paprastas atsakymas: Lietuvoje viskas brangsta greičiau, vadinasi, situacija blogesnė nei kitur. Tačiau ekonomistai pabrėžia, kad paveikslas sudėtingesnis. Skirtingos šalys į energetikos ir degalų kainų šuolį reagavo nevienodai – vienos rinką slopino agresyviai, kitos rinkosi atsargesnį kelią. Lietuva pasirinko būtent pastarąjį variantą.

Kodėl Lietuva atsidūrė infliacijos viršūnėje

„Citadele“ banko ekonomistas Aleksandras Izgorodinas aiškina, kad tiesiogiai lyginti šalis sudėtinga, nes ES valstybės taikė skirtingas antiinfliacines priemones. Kai kur mokesčiai ir akcizai buvo mažinami greitai ir ryžtingai, kitur pagalba buvo tikslinė arba ribota. Lietuva, anot ekonomisto, veikė atsargiau nei dalis kitų valstybių.

Tai reiškia, kad statistikoje Lietuva atrodo kaip kainų augimo lyderė, tačiau dalis kitų šalių savo realų kainų šoką buvo prigesinusios politiniais sprendimais. Kitaip tariant, kai kurios valstybės aktyviau dengė smūgį biudžeto sąskaita, o Lietuvoje kainų pokytis labiau persikėlė į galutines vartotojų kainas.

Tačiau vien Vyriausybės atsargumu visko paaiškinti nepavyks. Lietuvoje pastaraisiais metais sparčiai augo atlyginimai, ypač minimali mėnesinė alga. Tai tiesiogiai veikia paslaugų kainas, nes paslaugų sektoriuje darbo užmokestis yra viena svarbiausių sąnaudų dalių. Kai algos kyla, brangsta kirpyklos, remontas, maitinimas, smulkios paslaugos ir daugybė kasdienių dalykų.

Būtent paslaugų infliacija, pasak ekonomisto, iki šiol išlieka vienu svarbiausių kainų augimo variklių Lietuvoje. Tai nėra vien degalų ar karo Artimuosiuose Rytuose istorija. Tai ir vidaus ekonomikos kaitimo ženklas.

Degalai tapo politiniu klausimu

Didžiausias išorinis spaudimas Lietuvai kilo per degalų kainas. Po JAV ir Irano karo pradžios ir Hormuzo sąsiaurio blokados Europoje šoktelėjo naftos bei degalų kainos. Lietuvoje ypač stipriai tai pajuto dyzelino vartotojai – vidutinė kaina perkopė 2 eurų ribą, o piko metu kai kuriose degalinėse pasiekė 2,17 euro už litrą. Benzinas brango nuosaikiau, bet jo kaina taip pat kilo iki beveik 1,9 euro.

Vyriausybė kol kas nesiryžo plačiam degalų akcizo mažinimui. Premjero Mindaugo Sinkevičiaus pozicija buvo tokia, kad dyzelino akcizas būtų svarstomas tik kainai perkopus 2,2 euro už litrą ribą. Finansų ministras Taurimas Valys vėliau patikslino, jog realus signalas akcizo mažinimui būtų 2,2–3 eurų už litrą intervalas.

Vyriausybė savo atsargumą grindžia biudžeto pajamomis ir tuo, kad ankstesnis akcizo sumažinimas pavasarį jau turėjo neigiamą poveikį valstybės finansams. Taip pat pabrėžiama, kad degalų kainos Lietuvoje dar nepasiekė ES vidurkio, todėl papildomos intervencijos esą nebūtinos.

Tačiau būtent ši pozicija ir kelia ginčą. Vieni sako, kad valstybė elgiasi atsakingai ir nepuola deginti biudžeto pinigų. Kiti mano, kad gyventojai buvo palikti patys susidoroti su brangimu, kai tuo metu dalis Europos šalių pasirinko daug agresyvesnes apsaugos priemones.

Kitos šalys kainų šoką gesino gerokai drąsiau

Dalis Europos valstybių į degalų krizę reagavo kur kas aktyviau. Vienos mažino PVM ir akcizus, kitos įvedė kainų lubas, dar kitos taikė tikslines subsidijas transporto, žemės ūkio ar žvejybos sektoriams. Kai kurios šalys net ribojo prekybininkų maržas arba reguliavo kainų keitimo dažnį.

Ispanija, pavyzdžiui, pasirinko didelį paramos paketą ir mažino kuro PVM. Lenkija taip pat ėmėsi drastiškesnių mokesčių sprendimų. Italija mažino dyzelino akcizą, o tai kartu su PVM galutinę kainą degalinėse sumažino maždaug 25 centais už litrą. Kroatija ir Vengrija rinkosi kainų lubas, o kai kurios šalys paramą nukreipė ne visiems vairuotojams, bet konkretiems sektoriams, kad nebrangtų logistika ir maistas.

Tokie sprendimai turi kainą. Jie mažina biudžeto pajamas, gali iškraipyti rinką ir kartais sukuria papildomų problemų, pavyzdžiui, degalų turizmą. Tačiau trumpuoju laikotarpiu jie sumažina gyventojų patiriamą smūgį. Lietuva šį kartą rinkosi ne tokį kelią.

Kas labiausiai stūmė kainas aukštyn

Valstybės duomenų agentūros vertinimu, metinei infliacijai daugiausia įtakos turėjo šilumos energijos, benzino, dyzelino, automobilių techninės priežiūros ir remonto, restoranų bei kavinių paslaugų, taip pat kai kurių pramonės ir maisto prekių kainų augimas.

Tai gerai parodo, kodėl infliacija žmonėms atrodo tokia nemaloni. Brangsta ne vien abstraktūs indeksai. Brangsta šiluma, kuras, automobilio remontas, kavinės, kasdienės paslaugos. Kitaip tariant, tai dalykai, kurių dažnai sunku atsisakyti.

Vis dėlto ekonomistas A. Izgorodinas atkreipia dėmesį į svarbų niuansą: kol kas karo Artimuosiuose Rytuose poveikis Lietuvoje nėra persimetęs į visas kainų grupes. Maisto produktų metinė infliacija, jo teigimu, vis dar buvo neigiama ir siekė –0,4 proc. Tai reiškia, kad brangimo banga dar nėra vienodai išplitusi po visą vartotojų krepšelį.

Kol kas didžiausias spaudimas matomas komunalinių paslaugų, transporto ir paslaugų srityse. Tačiau rizika išlieka: jei energijos kainų šokas užsitęstų, jis galėtų palaipsniui persikelti ir į kitus sektorius.

Kada kainų augimas turėtų atslūgti

Lietuvos banko bazinis scenarijus numato, kad infliacija turėtų pradėti lėtėti nuo 2027 m. Prognozuojama, jog po šių metų piko, kai vidutinė metinė infliacija gali siekti 5,1 proc., kitąmet kainų augimas turėtų sumažėti iki maždaug 3 proc.

Tam turėtų padėti keli veiksniai. Pirma, turėtų išnykti vienkartinis efektas, susijęs su aktyvesniu gyventojų vartojimu po II pensijų pakopos lėšų atsiėmimo. Antra, pirminis naftos ir dujų kainų šokas turėtų amortizuotis verslo sąnaudose, jei nebus naujų staigių geopolitinių sukrėtimų. Trečia, didesnės palūkanų normos ribos pigų skolinimąsi ir slopins bendrą euro zonos ekonominį aktyvumą.

Tačiau gyventojams tai menka paguoda čia ir dabar. Net jei infliacija po metų sulėtės, tai dar nereiškia, kad kainos grįš į ankstesnį lygį. Dažniausiai tai reiškia tik tai, kad jos kils lėčiau.

Gyventojams svarbiausias klausimas – ne statistika, o čekis

Lietuvos infliacijos istorija šiuo metu yra ne tik apie ekonomiką, bet ir apie pasitikėjimą. Žmonės mato, kad kitose šalyse valdžios ėmėsi aktyvesnių veiksmų, o Lietuvoje pasirinkta laukti, kol kainų šuolis taps dar didesnis arba ilgalaikis. Vieniems tai atrodo kaip atsakinga fiskalinė politika, kitiems – kaip pernelyg pasyvus stebėjimas.

Statistiškai Lietuva dabar atrodo prasčiausiai Europoje. Tačiau tikrasis klausimas paprastesnis: ar valstybė turėjo agresyviau gesinti degalų ir energetikos smūgį, ar dabartinis atsargumas apsaugos biudžetą nuo dar didesnių problemų ateityje?

Kol ekonomistai ginčijasi dėl priemonių, paprastas žmogus mato kitą dalyką – didesnę sumą degalinėje, brangesnį automobilio remontą, augančias sąskaitas ir vis sunkiau prognozuojamą mėnesio biudžetą.

Todėl infliacijos lyderystė Europoje Lietuvai nėra vien reitingas. Tai ženklas, kad kainų spaudimas vis dar labai realus, o sprendimas „palaukti ir žiūrėti“ gyventojams kainuoja ne teoriškai, o kiekvieną kartą atsiskaitant kortele.