101 metų vyras ir 100 metų žmona kartu jau 80 metų: jų ilgaamžiškumo paslaptis paprastesnė, nei daugelis tikisi

Kai kalbama apie ilgaamžiškumą, žmonės dažnai ieško sudėtingų atsakymų: specialių dietų, brangių papildų, griežtų režimų ar stebuklingų produktų. Tačiau 101 metų Johnas Carrollas ir jo 100 metų žmona Jerry į tai žiūri daug paprasčiau. Jie neslepia, kad per gyvenimą valgė įprastą maistą, dirbo, judėjo, bendravo su žmonėmis ir, svarbiausia, rūpinosi vienas kitu.

Pora iš Tenesio valstijos susituokusi jau 80 metų. Jie vis dar gyvena savo namuose, kelis kartus per savaitę valgo ne namuose, o kiekvieną penktadienį pusryčiauja „McDonald’s“, kur susitinka su draugais. Anksčiau jie ten važiuodavo kasdien, tačiau dabar, kai patys nebevairuoja, juos nuveža sūnus.

Ši istorija išsiskiria ne tuo, kad pora atrado neįtikėtiną gyvenimo formulę. Priešingai – jų patarimai tokie paprasti, kad daugelis juos kasdien pamiršta.

Jie neatsisako maisto, kuris teikia džiaugsmo

Johnas ir Jerry nesilaiko griežtos dietos ir nepasakoja apie gyvenimą be mėgstamų patiekalų. Namuose pusryčiams jie dažnai renkasi dribsnius su bananais, mėlynėmis ir kitais vaisiais. Kelis kartus per savaitę valgo restoranuose.

Jų mityboje yra kepsnių, keptos vištienos, kalakutienos, lapinių daržovių, salotų, pupelių, okros. Jie valgo ir riešutus – ypač anakardžius bei migdolus. Geria kavą, sultis, o kartais neatsisako ir saldumynų, pavyzdžiui, šokolado ar M&M’s saldainių.

Paklaustas, koks maistas galėjo padėti jam taip ilgai gyventi, Johnas atsakė labai paprastai: įprastas maistas, pupelės ir bulvės.

Tai nereiškia, kad bet kuris žmogus turėtų valgyti viską be ribų. Tačiau poros pavyzdys primena vieną svarbų dalyką: ilgaamžiškumas nebūtinai reiškia nuolatinį savęs varžymą. Kartais svarbiau yra saikas, pastovumas ir normalus santykis su maistu.

80 metų kartu: be didelių teorijų, bet su kasdiene pagarba

Johnas ir Jerry susipažino dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Jis tuo metu pristatydavo maisto produktus jos tetai, kuri ir supažindino jaunus žmones. Jie susituokė 1946 m. balandžio 18 d. ir nuo tada eina per gyvenimą kartu.

Paklausta apie tokios ilgos santuokos paslaptį, Jerry nesako nieko sudėtingo. Jos atsakymas paprastas: mylėti vienas kitą ir rūpintis vienas kitu.

Johnas į tą patį klausimą atsako su humoru. Jo paslaptis – frazė „taip, brangioji“.

Už šio juoko slepiasi paprasta tiesa. Ilga santuoka laikosi ne ant vienos gražios dienos, o ant daugybės mažų kasdienių pasirinkimų: neįskaudinti be reikalo, padėti, kai sunku, nepalikti kito vieno, kai gyvenimas pasidaro nepatogus.

Jie kuo ilgiau išlaikė savarankiškumą

Carrollai daug dirbo. Johnas Antrojo pasaulinio karo metu tarnavo JAV kariuomenėje, o vėliau dešimtmečius dirbo pieno išvežiotoju. Jerry 35 metus dirbo sekretore ūkininkų kooperatyve.

Net sulaukę garbaus amžiaus jie stengiasi išlikti kuo savarankiškesni. Šiuo metu gyvena savo namuose, nors šeima, žinoma, padeda. Sūnus nuperka maisto produktų ir vaistų, pjauna veją, pasirūpina darbais, kurių tėvai jau nebegali atlikti patys.

Toks savarankiškumas nėra užsispyrimas viską daryti be pagalbos. Tai labiau noras kuo ilgiau išlikti savo gyvenimo dalimi, turėti ritmą, namus, įpročius ir kasdienę tvarką.

Johnas taip pat užsimena, kad ilgaamžiškumas jo šeimoje nėra retenybė – jo motina gyveno iki 99 metų. Genetika gali turėti reikšmės, bet vien jos neužtenka, jei žmogus visiškai nustoja rūpintis savimi.

Judėjimas jiems buvo kasdienybė, o ne projektas nuo pirmadienio

Iki 88 metų Johnas ir Jerry kasdien nueidavo apie dvi mylias iki vietinio prekybos centro. Tai nebuvo sporto salė, brangi programa ar trumpalaikis pažadas „nuo rytojaus pradėti sveikai gyventi“. Tai buvo paprastas kasdienis judėjimas.

Dabar dėl amžiaus jie juda mažiau. Johnas naudojasi vaikštyne, Jerry – lazda. Tačiau jie vis tiek nestovi vietoje. Johnas kasdien keliasi 4 valandą ryto, atsisėda ant grindų ir 100 kartų paliečia kojų pirštus. Jerry namuose atlieka suplanuotus pratimus, o namų ruošą laiko dar vienu būdu išlikti aktyviai.

Tai labai svarbi žinutė tiems, kurie laukia idealių sąlygų pradėti judėti. Kartais nereikia nei treniruoklių, nei specialios aprangos. Pakanka vaikščioti, tvarkytis, lankstytis, judinti kūną taip, kaip leidžia amžius ir sveikata.

Žinoma, vyresniame amžiuje ar turint sveikatos problemų fizinį aktyvumą verta derinti su gydytoju. Tačiau visiškas nejudrumas dažnai kenkia labiau nei atsargus, reguliarus judėjimas.

Jie neleidžia sau užsidaryti nuo žmonių

Dar viena poros taisyklė – neizoliuoti savęs. Carrollai susitinka su draugais, bendrauja su šeima, lanko bažnyčią. Savo 80-ąsias vestuvių metines jie minėjo didelėje šventėje bažnyčioje.

Johnas kasdien rašo savo dukrai. Tai atrodo maža smulkmena, bet iš tikrųjų tokie ryšiai palaiko žmogų. Kai turi kam parašyti, su kuo papusryčiauti, su kuo pasikalbėti ar pasijuokti, diena įgauna kitą svorį.

Jerry patarimas labai paprastas: neužsidarykite nuo pasaulio.

Senatvėje vienatvė gali tapti ne mažesniu išbandymu nei ligos. Todėl draugystė, šeima, bendruomenė, net trumpi pokalbiai pažįstamoje vietoje gali būti svarbesni, nei atrodo.

Johnas ir Jerry nepasakoja apie stebuklą. Jie tiesiog parodo, kad ilgas gyvenimas dažnai susideda iš labai paprastų dalykų: valgyti normalų maistą, judėti, mylėti, rūpintis, būti tarp žmonių ir kiek įmanoma ilgiau išlikti savo gyvenimo šeimininku.

Galbūt būtent todėl jų istorija taip stipriai veikia. Ji neprimena taisyklių sąrašo, kurio neįmanoma laikytis. Ji primena paprastą gyvenimą, kuriame svarbiausi dalykai niekada nebuvo brangūs: pusryčiai su draugais, pasivaikščiojimas, žinutė vaikui, rūpestingas žmogus šalia ir gebėjimas džiaugtis tuo, ką dar gali daryti šiandien.