9 nemalonūs dalykai, kuriuos darote senstant, bet net nepastebite

Ar esate kada nors pagalvoję, kodėl jaunesnis žmogus pokalbio metu staiga nutyla, šeimos susibūrime ima tikrinti telefoną arba po jūsų patarimo tik nusišypso ir pakeičia temą? Dažnai atrodo, kad jaunimas tiesiog prastai auklėtas, pernelyg jautrus ar nemoka klausytis. Tačiau kartais problema slypi ne vien jų kantrybėje.

Senstant žmogus sukaupia daug patirties, prisiminimų ir tvirtų įsitikinimų. Tai savaime nėra blogai – priešingai, gyvenimo patirtis gali būti didžiulė dovana artimiesiems. Nemalonumas prasideda tada, kai noras pasidalyti ta patirtimi nepastebimai virsta įpročiais, dėl kurių kiti ima jaustis menkesni, neišgirsti ar tiesiog pavargę.

Kai pokalbis vis sugrįžta prie „mano laikais“

1. Lyginate kiekvieną dabarties dalyką su praeitimi. „Mūsų laikais maistas buvo tikras“, „vaikai gerbė tėvus“, „žmonės mokėjo dirbti“ – tokios frazės dažnai išsprūsta beveik automatiškai. Jose yra dalis tiesos, nes kiekviena karta tikrai turėjo savų stiprybių. Tačiau žmogui, gyvenančiam šiandienos tempu, tai nuskamba tarsi žinutė, kad jo pastangos, pasirinkimai ir laikas yra prastesni.

2. Pasakojate tas pačias istorijas, bet nepaliekate vietos kitų istorijoms. Vienas šeimos pasakojimas gali sušildyti vakarą, ypač jei jis gyvas ir juokingas. Vis dėlto, kai ta pati istorija kartojama per kiekvieną šventę, o pašnekovo naujiena iškart nustumiama į šalį, pokalbis tampa vienpusis. Žmonės pavargsta ne nuo prisiminimų, o nuo jausmo, kad jų pačių gyvenimas prie stalo neturi vietos.

3. Nutraukiate kitą žmogų, nes jau žinote, ką jis pasakys. Ilga patirtis suteikia gebėjimą greitai atpažinti situacijas. Bet net jei sūnaus, dukros, kolegos ar kaimyno problema jums primena seniai matytą istoriją, jis nori pirmiausia būti išklausytas. Patarimas, pasakytas per anksti, gali skambėti ne kaip pagalba, o kaip uždarytos durys pokalbiui.

Patarimas kartais skamba kaip priekaištas

4. Dalijate patarimus, kurių niekas neprašė. Matyti, kad artimas žmogus klysta ar renkasi kitaip, nei rinktumėtės jūs, gali būti labai sunku. Norisi apsaugoti jį nuo nusivylimo, nereikalingų išlaidų ar akivaizdžios klaidos. Tačiau nuolatiniai komentarai apie darbą, vaikų auklėjimą, svorį, pinigus ar santykius ilgainiui sukuria įspūdį, kad žmogumi nepasitikite.

5. Kritiką paslepiate po rūpesčio skraiste. „Aš tik dėl tavęs nerimauju“, „nenoriu kištis, bet…“ dažnai būna sakinio pradžia, po kurios seka vertinimas. Kartais rūpestis iš tiesų yra nuoširdus, bet jo forma lemia labai daug. Vietoj klausimo, kaip žmogus laikosi ar kuo jam galima padėti, jis išgirsta sąrašą, ką daro ne taip.

6. Manote, kad mandagumas reiškia pareigą pakęsti. Vyresni žmonės neretai augo laikais, kai buvo įprasta „nesiskųsti“, neišsakyti jausmų ir kentėti dėl ramybės. Todėl jiems gali atrodyti, kad jaunesnis pašnekovas, aiškiai nubrėžęs ribą, elgiasi nepagarbiai. Tačiau prašymas neskambinti vėlai vakare, neklausinėti apie asmeninį gyvenimą ar nekomentuoti kūno nėra atstūmimas – tai bandymas išsaugoti sveiką ryšį.

9 nemalonūs dalykai, kuriuos darote senstant, bet net nepastebiteNuotrauka: Pixabay / geralt

Smulkūs įpročiai, kurie kitus žeidžia labiau, nei atrodo

7. Komentuojate žmonių išvaizdą. Pastaba apie priaugtą svorį, žilus plaukus, pavargusį veidą ar „per drąsius“ drabužius kartais išsakoma tarsi paprastas pastebėjimas. Tačiau žmogus gali su tuo kovoti kasdien: po ligos, po bemiegių naktų su kūdikiu, per įtampą darbe ar tiesiog dėl savo amžiaus. Komplimentas nebūtinai turi būti apie kūną, o nutylėta kritika dažnai yra kur kas pagarbesnė už tariamą atvirumą.

8. Reikalaujate dėmesio, bet patys negerbiate kito laiko. Vienišam senjorui ilgas telefono skambutis gali būti svarbiausia dienos dalis. Tėvams su mažais vaikais, dirbantiems žmonėms ar tiems, kurie rūpinasi sergančiais artimaisiais, tas pats pusvalandis gali būti vienintelė proga pailsėti. Skaudu, kai skambutis lieka neatsakytas, bet kaltinimai „niekam manęs nereikia“ ryšio nesustiprina – dažniausiai tik užkrauna kaltę.

9. Atmetate tai, ko nesuprantate. Naujos technologijos, kitokia muzika, šiuolaikiniai santykių modeliai ar jaunų žmonių kalba gali erzinti. Vis dėlto sakinys „čia nesąmonė“ užbaigia pokalbį greičiau nei bet koks nesutarimas. Smalsus klausimas – kam to reikia, kodėl taip daroma, kas tame patinka – gali atverti daugiau nei dešimt paskaitų apie tai, kaip viskas buvo anksčiau.

Ne vien vyresniems tenka mokytis kantrybės

Būtų neteisinga visą atsakomybę suversti vyresniems žmonėms. Jaunesni artimieji taip pat kartais neturi kantrybės, kalba skubotai, ignoruoja skambučius ir numoja ranka į patirtį vien todėl, kad ji iš kitos kartos. Senėjimas daugeliui atneša ne tik daugiau laisvo laiko, bet ir nerimą: dėl sveikatos, vienatvės, prarasto savarankiškumo, greitai besikeičiančio pasaulio.

Darbuotojas, aptarnaujantis lėčiau telefonu besinaudojantį klientą, gali jausti spaudimą iš eilės. Šeima gali pavargti nuo tų pačių ginčų prie sekmadienio stalo. O vyresnis žmogus tuo metu gali nuoširdžiai nesuprasti, kodėl jo žodžiai sukelia tokią reakciją, nors ketinimai buvo geri. Dėl to svarbu kalbėti ne pašaipiai, o aiškiai: pasakyti, kas žeidžia, ir išgirsti, kas slypi už kito elgesio.

Geras pradžios taškas paprastas: prieš patariant paklausti, ar patarimo reikia; prieš vertinant prisiminti, kad nežinote visos žmogaus dienos; prieš pykstant dėl tylos pasitikslinti, ar jis turi laiko kalbėti. Tokie maži stabtelėjimai nėra dirbtinis mandagumas. Jie rodo, kad mums svarbus ne vien mūsų balsas, bet ir žmogus, kuris sėdi kitoje stalo pusėje.

Metai neturi žmogaus padaryti nei irzlaus, nei nepaklausiamo. Jie gali suteikti ramybės, jei patirtį paverčiame ne teismu kitiems, o galimybe geriau juos suprasti. Kartais didžiausia išmintis nėra pasakyti, kaip reikia gyventi, o leisti kitam žmogui pajusti, kad šalia jūsų jis gali būti savimi.