Visi apie tai tyli, bet vasarą taip daro daugelis: kas iš tikrųjų nutinka, kai šlapinatės jūroje, ežere ar baseine

Karštą vasaros dieną, kai žmogus jau iki kaklo vandenyje, o tualetas kažkur toli, pagunda „greitai niekam nematant“ gali atrodyti nekalta. Jūra didelė, ežeras platus, baseine vis tiek yra chloro – taip dažnai save ramina tie, kurie nenori lipti iš vandens. Tačiau atsakymas nėra vienodas visur: jūroje vienas toks atvejis paprastai nėra didelė problema, ežere tai gali prisidėti prie vandens kokybės blogėjimo, o baseine šlapintis yra blogiausias pasirinkimas.

Svarbiausia suprasti paprastai: šlapimas vandenyje dažniausiai nėra pavojingiausias dėl ligų. Didesnė bėda yra tai, kaip jis keičia vandens cheminę sudėtį, ką daro dumbliams, kaip reaguoja su chloru ir kokioje aplinkoje atsiduria. Atvirame vandenyne jis greitai praskiedžiamas, o mažame baseine ar stovinčiame ežere poveikis gali būti daug labiau juntamas.

Baseine šlapimas tampa ne tik nemalonus, bet ir dirginantis

Baseinas yra blogiausia vieta šlapintis ne dėl to, kad vanduo iškart tampa „užkrėstas“, o dėl chloro. Daugelis žmonių mano, kad chloras viską neutralizuoja, todėl problema savaime dingsta. Iš tikrųjų yra priešingai: šlapimas, prakaitas, odos dalelės ir kosmetikos likučiai reaguoja su chloru, o tada gali susidaryti nepageidaujami dezinfekcijos šalutiniai produktai.

Būtent dėl tokių reakcijų baseino vanduo gali pradėti labiau dirginti akis, odą ir kvėpavimo takus. Tai ypač aktualu vaikams, jautresniems žmonėms, tiems, kurie baseine praleidžia daug laiko, taip pat žmonėms, turintiems kvėpavimo takų problemų. Akių graužimas baseine nebūtinai reiškia, kad „pripilta per daug chloro“. Kartais tai ženklas, kad vandenyje per daug organinių medžiagų, kurios su chloru sudaro dirginančius junginius.

Todėl baseine taisyklė labai aiški: jei norite į tualetą, reikia lipti iš vandens. Taip pat prieš maudantis verta nusiprausti po dušu. Tai nėra formalumas ant sienos pakabintose baseino taisyklėse. Dušas sumažina prakaito, kremų, odos dalelių ir kitų medžiagų kiekį, kurios vėliau patenka į vandenį.

Ežere problema prasideda nuo dumblių

Ežeras atrodo natūralesnė vieta, todėl žmonės dažnai galvoja, kad ten viskas „išsivalys savaime“. Tačiau būtent mažesni, stovintys ar lėčiau atsinaujinantys vandens telkiniai yra jautresni. Šlapime yra medžiagų, kurios gali veikti kaip papildomas maistas dumbliams. Viena iš jų – karbamidas.

Jei ežere jau yra daug maistinių medžiagų, šiltas oras ir papildoma tarša gali skatinti dumblių augimą. Ypač nemaloni situacija susidaro tada, kai vandenyje padaugėja melsvabakterių, dažnai vadinamų mėlynai žaliais dumbliais. Kai kurios jų gali išskirti toksinus, o tada maudynės tampa ne tik nemalonios, bet ir rizikingos sveikatai.

Vienas žmogus, žinoma, nepavers švaraus ežero žaliu tvenkiniu. Tačiau problema atsiranda ten, kur taip elgiasi daug žmonių, ypač mažose maudyklose, uždarose įlankose ar labai lankomuose paplūdimiuose. Kuo mažesnis ir ramesnis vandens telkinys, tuo mažiau jis pajėgus greitai praskiesti papildomą taršą.

Todėl ežere geriausia taisyklė paprasta: jei netoliese yra tualetas, naudokitės juo. Tai ypač svarbu mažuose, stovinčio vandens telkiniuose, kur vasarą ir taip greičiau prastėja vandens kokybė.

Jūroje vienas kartas paprastai nėra drama, bet yra svarbi išimtis

Jūra šiuo klausimu dažnai vertinama atlaidžiau. Ir tam yra logikos. Šlapimas didžiąja dalimi sudarytas iš vandens, jame yra druskų ir kitų medžiagų, kurios dideliame vandens kiekyje greitai praskiedžiamos. Atvirame vandenyne vieno ar kelių žmonių šlapimas paprastai neturi didelės reikšmės bendrai vandens kokybei.

Tačiau tai nereiškia, kad jūroje visur galima elgtis kaip panorėjus. Svarbi išimtis – koraliniai rifai ir jautrios ekosistemos. Šiltose, ramiose įlankose, kur vanduo lėtai keičiasi, šlapime esančios maistinės medžiagos gali skatinti dumblių augimą. Jei dumbliai ima dengti koralus, jie gali trukdyti jiems gauti šviesos ir dar labiau silpninti jau ir taip jautrią ekosistemą.

Be to, šlapime gali būti vaistų likučių. Vieno žmogaus atvejis gal ir neatrodo reikšmingas, tačiau turistų gausiai lankomose vietose, ypač prie koralinių rifų, tokie veiksmai tampa platesnės problemos dalimi. Todėl atviroje jūroje rizika mažesnė, bet prie rifų, ramiose įlankose ir jautriose gamtos vietose šlapintis vandenyje nereikėtų.

Ar galima užsikrėsti nuo kito žmogaus šlapimo vandenyje?

Daugeliui labiausiai rūpi ne dumbliai ar chloras, o klausimas, ar galima susirgti, jei kažkas šlapinosi tame pačiame vandenyje. Natūraliuose vandens telkiniuose tokia rizika paprastai laikoma labai maža, nes šlapimas smarkiai praskiedžiamas. Nors kai kurių ligų metu patogenai gali išsiskirti su šlapimu, įprastomis maudymosi sąlygomis daug didesnę reikšmę vandens kokybei turi kiti teršalai, ypač išmatinė tarša.

Baseine situacija kitokia. Ten pagrindinė problema yra ne tiek pats užsikrėtimas per šlapimą, kiek cheminės reakcijos su chloru. Kuo daugiau žmonių į vandenį atneša prakaito, kosmetikos, odos dalelių ir šlapimo, tuo sunkiau išlaikyti gerą vandens kokybę.

Trumpai tariant, šlapinimasis vandenyje nėra vienodas visur. Baseine to daryti nereikėtų niekada, ežere geriau vengti, o jūroje vienas atvejis paprastai nėra didelė bėda, jei tai nėra jautri ekosistema ar koralinis rifas. Vis dėlto paprasčiausia taisyklė išlieka ta pati: jei yra galimybė nueiti į tualetą, taip ir reikėtų padaryti. Kitiems maudytis bus maloniau, o vanduo ilgiau išliks švaresnis.