Kodėl vaivorykštę vidurdienį pamatyti beveik neįmanoma: viską lemia saulės kampas

Ar esate kada nors po vasariško lietaus pakėlę akis į dangų pačiu vidurdieniu ir pagalvoję: juk saulė šviečia, smulkiai lynoja, tai kur ta vaivorykštė? Atrodo, visos sąlygos lyg ir yra, tačiau danguje – tik šviesus rūkas, blizgantis asfaltas ir jokio spalvoto lanko.

O vakare ar ankstų rytą tas pats lietus staiga padovanoja vaizdą, dėl kurio žmonės sustoja prie parduotuvės, išsitraukia telefonus ar net išlipa iš automobilio. Vaivorykštė nėra kaprizingas gamtos papuošalas, pasirodantis kada panorėjęs. Jos vietą danguje labai griežtai nustato saulės aukštis.

Todėl vidurdienio nusivylimas turi visai paprastą paaiškinimą: saulė tuo metu pakilusi pernelyg aukštai. Spalvos niekur nedingsta – jos tiesiog susidaro ten, kur mūsų akys jų iš žemės nebegali pasiekti.

Spalvotas lankas visada slepiasi priešingoje pusėje

Kad pamatytume vaivorykštę, reikia ne vien lietaus ir saulės. Saulė turi būti jums už nugaros, o lietaus lašai – priešais. Šviesa, patekusi į lašą, lūžta, atsispindi jo viduje ir vėl išeina jau išsisklaidžiusi į skirtingas spalvas. Būtent milijonai tokių mažų lašų kartu sukuria mums matomą lanką.

Tačiau kiekvienas žmogus mato ne vieną bendrą, danguje „pakabintą“ vaivorykštę. Jis mato šviesą iš tų lašų, kurie yra tinkamu kampu tarp saulės ir jo akių. Pajudėjus kelis metrus, keičiasi ir lašai, iš kurių sklinda matomos spalvos. Dėl to du greta stovintys žmonės iš tikrųjų žiūri į truputį skirtingą vaivorykštę.

Vaivorykštės centras visuomet yra priešingoje dangaus pusėje nei saulė. Jei saulė leidžiasi vakaruose, spalvų reikia ieškoti rytuose. Jei ji šviečia per jūsų kairį petį, žvilgsnį verta kreipti į dešinę – į lietaus užuolaidą, tamsesnius debesis ar tolimesnį horizontą.

Vidurdienį ji nusileidžia žemiau horizonto

Pagrindinė taisyklė paprasta: kuo aukščiau pakyla saulė, tuo žemiau danguje atsiduria vaivorykštė. Ryškiausias pagrindinis lankas paprastai susidaro maždaug 42 laipsnių kampu nuo priešsaulinio taško. Kai saulė yra aukštai, šis geometrinis vaizdas ima slinkti žemyn.

Jeigu saulė pakyla aukščiau nei maždaug 42 laipsnius virš horizonto, didžioji pagrindinės vaivorykštės dalis jau būna tarsi „po žeme“ – žemiau jūsų matomo horizonto. Lietuvoje vasaros vidurdieniais saulė dažnai pasiekia tokį aukštį, todėl po trumpalaikės liūties galite turėti lietų ir saulę vienu metu, bet nematyti nė menkiausio spalvoto lanko.

Žmogų tai dažnai klaidina, nes sąlygos atrodo idealios. Vaikai po lietaus ieško vaivorykštės virš namų stogų, tėvai rodo į šviesėjantį dangų, o ten – nieko. Problema ne ta, kad lietaus lašų per mažai ar spalvos pernelyg blankios. Tiesiog reikalingas šviesos kelias tą valandą baigiasi už horizonto ribos.

Kodėl vaivorykštę vidurdienį pamatyti beveik neįmanoma: viską lemia saulės kampasNuotrauka: Wikimedia Commons / Famartin (CC BY-SA 4.0)

Kodėl ryte ir vakare dangus dosnesnis

Anksti ryte ir prieš saulėlydį saulė yra žemai, todėl vaivorykštės lankas pakyla aukštai virš horizonto. Tada jį galima pamatyti visą, o jei vieta atvira ir lietaus lašų pakanka – net ir labai ryškų, plačiai per dangų nusidriekusį puslankį. Būtent dėl to įsimintiniausios vaivorykštės dažnai pasirodo po vakarinės vasaros liūties.

Skiriasi ir pats apšvietimas. Žema saulė suteikia aplinkai šiltesnį, minkštesnį atspalvį, debesų fonas dažnai būna tamsesnis, todėl spalvos atrodo dar aiškesnės. Vidurdienį dangus paprastai daug šviesesnis, šviesa kietesnė, o net ir labai silpnas lankas lengviau paskęsta bendrame dangaus baltume.

Senjorui, žvelgiančiam pro langą, vaivorykštė gali būti malonus ženklas, kad lietus jau traukiasi. Šeimai ji tampa netikėta priežastimi atidėti kelioms minutėms kelią namo, o vairuotojui – spalvingu vaizdu už miesto, kur horizontas neuždengtas daugiabučių ir medžių. Tačiau mieste net tinkamu metu lanką gali paslėpti pastatai, o kieme – aukštos lajos. Kartais vaivorykštės nėra ne dėl fizikos, o todėl, kad jai tiesiog neužtenka erdvės jūsų žvilgsnyje.

Kaip nepraleisti momento po lietaus

Jei po lietaus pasirodė saulė, pirmiausia atsistokite taip, kad ji būtų už nugaros. Tuomet pažiūrėkite į priešingą pusę, ypač ten, kur dar laikosi lietaus debesys. Geriausios vietos stebėti – atviresnės: laukai, ežero pakrantė, aukštesnė vieta užmiestyje ar platus kiemas, iš kurio matosi horizontas.

Vasarą verta prisiminti vieną praktišką dalyką: per patį vidurdienį vilčių geriau nepuoselėti, net jei dangus atrodo lyg specialiai tam sukurtas. Daug realesnė proga atsiranda ryte, vėlyvą popietę ir vakare, kai saulė leidžiasi žemyn. Rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį saulė laikosi žemiau, todėl vaivorykštę galima pamatyti ir gerokai anksčiau dieną.

Jei esate aukščiau – pavyzdžiui, lėktuve ar ant kalvos su plačia panorama – situacija gali keistis. Iš aukštai kartais galima pamatyti didesnę lanko dalį, net beveik visą ratą, nes horizontas ne taip riboja vaizdą. Vis dėlto mums, stovintiems ant žemės su pirkinių krepšiu, skėčiu ar skubančiais vaikais šalia, vaivorykštė dažniausiai lieka vakaro ir ryto staigmena.

Taigi vidurdienį jos nematome ne todėl, kad gamta tą dieną „pamiršo“ spalvas. Vaivorykštė tuo metu gali būti susidariusi, tik jos vieta yra žemiau mūsų horizonto. Kartais gražiausi dalykai danguje priklauso ne nuo to, ar mokame žiūrėti, o nuo to, ar pataikome pažvelgti tinkamu metu.