Kodėl vasaros viduryje uodai staiga tampa tokie įkyrūs: kaltas ne vien karštis

Dar birželį vakare kieme buvo galima ramiai pasėdėti, o liepą atrodo, kad uodai puola vos pravėrus duris. Jie sukasi aplink kojas, lenda prie veido, pasirodo ne tik sutemus, bet ir debesuotą dieną. Kartais susidaro įspūdis, kad neveikia net tas repelentas, kuris vasaros pradžioje dar patikimai saugojo.

Toks pokytis nėra vien vaizduotė. Vasaros viduryje dažnai susidaro ypač palankios sąlygos uodams daugintis ir aktyviai ieškoti kraujo. Tačiau vien aukšta temperatūra jų elgesio nepaaiškina. Daug svarbiau tai, kas vyko prieš kelias savaites: kiek lijo, ar aplink namus liko stovinčio vandens, kokios buvo naktys ir kiek naujų uodų kartų spėjo išsiristi.

Uodų gausumas gali pasikeisti labai greitai. Po lietingo laikotarpio pakanka kelių šiltų dienų, kad iš nedidelių vandens telkinių vienu metu pakiltų daugybė suaugusių vabzdžių. Žmogui tuomet atrodo, kad uodai staiga tapo agresyvesni, nors iš tikrųjų jų aplinkoje tiesiog daug daugiau.

Didžiausią įtaką daro šilumos ir vandens derinys

Uodų gyvenimas prasideda vandenyje. Patelės kiaušinėlius deda tvenkinių pakraščiuose, grioviuose, balose ir kituose drėgnuose plotuose. Kai kurioms rūšims nereikia nei ežero, nei pelkės – joms pakanka nedidelio kiekio ilgiau stovinčio vandens.

Tai gali būti lietaus pripildytas kibiras, sena laistymo talpa, užsikimšęs latakas, po vazonu stovinti lėkštelė, sulankstytame brezente susidaręs įdubimas ar net apversto žaislo viduje likusi bala. Tokios vietos dažnai atrodo nereikšmingos, tačiau uodams jos gali tapti puikia veisykla.

Vėsų pavasarį jų vystymasis vyksta lėčiau. Atšilus vandeniui, lervos auga greičiau, o visas kelias nuo kiaušinėlio iki suaugusio vabzdžio gali gerokai sutrumpėti. Jei šiltą laikotarpį dar lydi lietus, uodams atsiveria daugybė naujų vietų veistis.

Štai kodėl didžiausia uodų banga ne visada sutampa su pačia lietingiausia savaite. Pirmiausia palyja, vanduo susikaupia grioviuose, kiemuose ir miškuose, o tada praeina šiek tiek laiko, kol jame išsivysto nauja vabzdžių karta. Įkyrūs uodai gali pasirodyti jau tuomet, kai dangus seniai giedras ir žmonės beveik pamiršo ankstesnes liūtis.

Liepą šis procesas dažnai pasikartoja kelis kartus. Viena uodų karta dar skraido, o kita jau kyla iš vandens. Dėl tokio kartų persidengimo jų skaičius gali staiga tapti gerokai didesnis nei vasaros pradžioje.

Atrodo agresyvesni, nes jų vienu metu yra daugiau

Žmonės dažnai sako, kad vasaros viduryje uodai tampa piktesni. Biologine prasme tai nėra visai tikslu. Uodas nejaučia pykčio ir nepuola žmogaus iš keršto. Tačiau šiltu ir drėgnu oru vabzdžiai gali būti aktyvesni, o didelis jų skaičius sukuria tikros atakos įspūdį.

Žmogų gelia tik uodų patelės. Kraujas joms reikalingas ne kasdieniam maistui, o kiaušinėliams vystytis. Energijos uodai daugiausia gauna iš augalų nektaro, tačiau prieš dėdama kiaušinėlius patelė ieško kraujo šaltinio.

Žmogų ji aptinka ne vien pagal kvapą. Uodai reaguoja į iškvepiamą anglies dioksidą, kūno šilumą, judėjimą ir odoje esančias medžiagas. Todėl po fizinio darbo, bėgimo, vejos pjovimo ar ilgesnio buvimo saulėje žmogus gali tapti ypač lengvai pastebimu taikiniu.

Karštą vakarą daugiau prakaituojame, dažniau judame lauke ir dėvime mažiau kūną dengiančių drabužių. Susideda keli dalykai: uodų aplinkoje daug, žmogų lengviau aptikti, o neuždengtos odos daugiau. Dėl to atrodo, kad vabzdžiai puola atkakliau negu anksčiau.

Įspūdį sustiprina ir tai, kad viena patelė, nepasisotinusi iš pirmo karto, gali bandyti nutūpti pakartotinai. Nubaidytas uodas nebūtinai nuskrenda toli. Jis gali kelias akimirkas palaukti netoliese ir vėl grįžti.

Tualetinis popierius nuo uodų: paprastas ir pigus būdas apsaugoti namus

Kodėl kartais atrodo, kad purškalai nebeveikia

Kai uodų itin daug, net veikianti apsaugos priemonė gali atrodyti silpnesnė. Repelentas nebūtinai sukuria visiškai nepramušamą nematomą sieną. Jis sumažina tikimybę, kad vabzdys nutūps ir įgels, tačiau aplink vis tiek galima matyti skraidančius uodus.

Be to, apsauginės priemonės poveikis priklauso nuo to, kaip ji naudojama. Karštą dieną repelentą greičiau nuplauna prakaitas. Jis nusitrina rankšluosčiu, drabužiais ar liečiant odą. Po maudynių, intensyvaus darbo ar ilgesnio buvimo lauke priemonę gali tekti naudoti iš naujo, laikantis gamintojo nurodymų.

Dažna klaida – papurkšti tik kelias kūno vietas. Uodai tada renkasi neapsaugotą odą: čiurnas, alkūnes, kaklą, riešus ar vietas prie drabužių krašto. Jei rankos apsaugotos, bet kojos ne, gali atrodyti, kad priemonė neveikia, nors vabzdžiai tiesiog rado kitą kelią.

Svarbu ir tai, kad ne kiekvienas kvapnus purškalas yra veiksmingas repelentas. Maloniai kvepianti kosmetinė priemonė ar eterinių aliejų mišinys gali trumpam sumažinti uodų susidomėjimą, tačiau jo poveikis ne visada trunka ilgai. Vasaros viduryje, kai vabzdžių labai daug, skirtumas tarp patikimos apsaugos ir silpno kvapiklio tampa ypač akivaizdus.

Kai kuriuos žmones uodai gelia dažniau nei kitus. Tai nebūtinai reiškia, kad vieno žmogaus „kraujas saldesnis“. Skirtumą gali lemti iškvepiamo anglies dioksido kiekis, kūno temperatūra, prakaitavimas, odos kvapas ir net tai, kaip greitai žmogus pastebi ant jo nutūpusį vabzdį.

Didelis karštis uodams ne visada naudingas

Gali atrodyti, kad kuo aukštesnė temperatūra, tuo daugiau uodų. Tačiau ryšys nėra toks paprastas. Šiluma pagreitina jų vystymąsi ir skatina aktyvumą tik iki tam tikros ribos. Per didelis karštis ir sausra daliai uodų tampa nepalankūs.

Kai balos, grioviai ir nedideli vandens telkiniai visiškai išdžiūsta, lervos gali nebespėti išsivystyti. Karštą vidurdienį vabzdžiai taip pat dažnai slepiasi pavėsyje, tarp augalų, po terasomis ar kitose drėgnesnėse vietose. Todėl atviroje saulėje jų kartais būna mažiau nei vakare.

Ypač palankus uodams gali būti ne sausas karštis, o šilti, drėgni ir ramūs orai. Jei dieną šilta, naktį temperatūra smarkiai nenukrinta, o po lietaus išlieka daug vandens, sąlygos jų dauginimuisi būna beveik idealios.

Vėjas uodams trukdo. Jie yra lengvi ir nėra stiprūs skraidytojai, todėl vėjuotą vakarą žmogus gali beveik nejausti jų puolimo. Orui nurimus, tie patys vabzdžiai vėl tampa aktyvūs. Štai kodėl viena diena gali atrodyti visiškai rami, o kitą vakarą tame pačiame kieme neįmanoma išbūti nė dešimties minučių.

Svarbi ir drėgmė. Sausame ore uodai greičiau netenka vandens, todėl jiems tenka dažniau slėptis. Drėgną, apsiniaukusią dieną jie gali išlikti aktyvūs ilgiau ir pasirodyti ne tik auštant ar temstant.

Kodėl jų daugėja būtent prie namų

Uodų gausą dažnai siejame su miškais, pelkėmis ir ežerais, tačiau nemažą jų dalį žmonės nesąmoningai užsiaugina savo kieme. Tam nereikia didelio vandens telkinio. Pakanka kelių nepastebėtų vietų, kuriose vanduo išsilaiko ilgiau nei kelias dienas.

Dažniausi uodų židiniai yra lietaus vandens statinės be sandaraus dangčio, užsikimšę latakai, senos padangos, palikti kibirai, laistytuvai ir gilesnės augalų lėkštelės. Vanduo gali kauptis net sodo baldų uždangaluose, statybinėse medžiagose ar vaikų žaisluose.

Dideli dekoratyviniai tvenkiniai nebūtinai yra pati didžiausia problema. Jeigu juose gyvena žuvų, varlių, laumžirgių lervų ir kitų uodais mintančių gyvūnų, dalis lervų būna sunaikinama. Kur kas palankesnė gali būti nedidelė, šilta ir nuo plėšrūnų apsaugota bala.

Augalų tankmė uodams suteikia poilsio vietą. Aukšta žolė, tankūs krūmai ir nuolat drėgnos, šešėlinės kiemo vietos padeda jiems išgyventi karščiausią dienos dalį. Todėl vakare uodai gali pasirodyti iš visai šalia terasos esančių augalų, net jei didesnio vandens telkinio aplink nėra.

Visiškai pašalinti uodų iš aplinkos neįmanoma ir nereikia. Jie yra maisto grandinės dalis, jais minta kiti vabzdžiai, paukščiai ir šikšnosparniai. Tačiau sumažinti jų veisimosi vietų prie pat namų tikrai galima.

Vandenį atviruose induose verta reguliariai išpilti, lietaus statines uždengti, o latakus išvalyti. Gyvūnų girdyklų ar paukščių vonelių atsisakyti nereikia – pakanka dažnai keisti vandenį ir išplauti indą.

Ar šiltesnės vasaros reiškia ilgesnį uodų sezoną

Šiltesnis pavasaris gali leisti uodams pasirodyti anksčiau, o švelnus ruduo – ilgiau išlikti aktyviems. Tačiau kiekvienų metų situacija priklauso ne vien nuo vidutinės temperatūros. Svarbu, kiek iškrinta kritulių, kaip greitai išdžiūsta vandens telkiniai ir kokios būna naktys.

Vienais metais po lietingo pavasario uodų gali būti labai daug jau vasaros pradžioje. Kitais – sausa gegužė jų skaičių sumažins, tačiau vėlesnės liūtys sukels bangą liepą ar rugpjūtį. Todėl vien pagal karštį neįmanoma tiksliai pasakyti, ar sezonas bus ypač sunkus.

Ilgainiui šiltesnės sąlygos gali keisti ir atskirų uodų rūšių paplitimą. Vabzdžiai, kuriems anksčiau tam tikrose vietovėse buvo per šalta, gali išgyventi ilgiau arba plisti į naujas teritorijas. Tačiau tai nėra procesas, kuris kiekvieną šiltą savaitę automatiškai sukelia naują pavojų.

Didžioji dalis uodų įkandimų Lietuvoje ir kitose Šiaurės Europos šalyse vis dar yra pirmiausia nemalonūs, o ne pavojingi. Vis dėlto vabzdžių platinamų ligų stebėjimas tampa vis svarbesnis, todėl nereikėtų visiškai numoti ranka į neįprastus simptomus po įkandimo.

Paprastas paraudimas, niežėjimas ir nedidelis patinimas paprastai yra įprasta organizmo reakcija. Tačiau jei patinimas sparčiai didėja, atsiranda stiprus silpnumas, dusulys, karščiavimas ar kiti nerimą keliantys požymiai, reikėtų kreiptis į medikus.

Kaip apsisaugoti, kai uodų ypač daug

Pati paprasčiausia apsauga – drabužiai. Lengvi ilgarankoviai marškiniai, ilgos kelnės ir uždara avalynė sumažina neuždengtos odos plotą. Ypač verta saugoti čiurnas ir blauzdas, nes uodai dažnai skraido žemai ir puola būtent šias vietas.

Lauke galima naudoti uodus atbaidančias priemones, tačiau jas reikia tepti ar purkšti pagal instrukciją. Didesnis kiekis nebūtinai reiškia geresnę apsaugą. Priemonės nereikėtų purkšti į akis, burną, pažeistą odą ar po drabužiais, jei gamintojas nenurodo kitaip.

Namuose padeda tinkleliai ant langų ir durų. Net nedidelis tarpas gali būti pakankamas vabzdžiams patekti į vidų, todėl verta patikrinti, ar tinklelis nepraplėštas ir gerai priglunda prie rėmo.

Ventiliatorius terasoje ar kambaryje taip pat gali būti naudingas. Oro srovė trukdo uodams skristi ir išsklaido žmogaus skleidžiamus kvapus bei anglies dioksidą, pagal kuriuos jie ieško aukos.

Didžiausio aktyvumo laikas priklauso nuo uodų rūšies, tačiau daugelis jų ypač aktyvūs sutemus ir anksti ryte. Jei vabzdžių labai daug, darbus kieme ar pasisėdėjimą terasoje galima planuoti vėjuotesniu metu arba tada, kai oras sausesnis.

Uodus traukti gali ne apšvietimas pats savaime, o šalia šviesos esantys žmonės, jų kūno šiluma ir kvėpavimas. Todėl vien išjungta lemputė problemos neišsprendžia, nors silpnesnė ir nuo sėdėjimo vietos nutolusi šviesa gali sumažinti kitų vabzdžių gausą.

Uodų banga dažniausiai prasideda gerokai anksčiau, nei ją pajuntame

Kai liepą kieme staiga pasidaro neįmanoma ramiai pasėdėti, priežasties reikia ieškoti ne vien tos dienos temperatūroje. Tikroji uodų banga dažnai prasidėjo prieš savaitę ar dvi, kai lietus pripildė griovius, statines ir nedideles kiemo talpas.

Vėliau atėjo šiluma, paspartino lervų vystymąsi, ir vienu metu pasirodė nauja suaugusių vabzdžių karta. Jei tuo pat metu išliko drėgni ir ramūs orai, uodai gavo beveik idealias sąlygas.

Todėl vasaros viduryje jie nebūtinai tampa „piktesni“. Dažniau jų tiesiog būna daugiau, jie greičiau dauginasi, o šilti vakarai suteikia daugiau progų susitikti su žmonėmis lauke.

Geriausia apsauga prasideda ne nuo purškalo, o nuo aplinkos apžiūros. Vienas apverstas kibiras, išvalytas latakas ar uždengta vandens statinė neišnaikins visų uodų apylinkėje, tačiau gali gerokai sumažinti jų skaičių prie pat namų.

Kai vabzdžių banga jau prasidėjusi, tenka derinti kelias priemones: tinkamus drabužius, repelentą, tinklelius ir mažiau stovinčio vandens. Stebuklingo sprendimo nėra, tačiau supratus, kodėl uodų staiga padaugėjo, jų antplūdis bent jau nebeatrodo toks paslaptingas.