Įsipjoviau pirštą: kada užtenka pleistro, o kada reikia gydytojo?

Virtuvėje užtenka vienos akimirkos: peilis nuslysta pjaustant duoną ar daržoves, pirštą perveria aštrus skausmas, o ant stalviršio atsiranda keli kraujo lašai. Pirmoji mintis dažniausiai būna ne apie gydytoją, o apie tai, kaip greitai užspausti žaizdą, kad nereikėtų stabdyti vakarienės, darbo ar išėjimo iš namų.

Dauguma mažų įpjovimų iš tiesų praeina be didelės dramos. Tačiau pirštai – ne visai paprasta kūno vieta: juose daug nervų, sausgyslių, smulkių kraujagyslių, o rankomis nuolat liečiame telefoną, durų rankenas, maistą ir kitus daiktus. Todėl tai, kas iš pradžių atrodo kaip menkas įbrėžimas, kartais po kelių valandų ima skaudėti, tinti arba nesiliauja kraujuoti.

Svarbiausia nepanikuoti, bet ir nenumoti ranka. Pleistras yra geras sprendimas tada, kai jis uždengia švarią, negilią žaizdą. Jei žaizda gili, prasiskyrusi ar pirštas po įpjovimo nebejaučia prisilietimo, vien pleistro gali būti per maža.

Kai užtenka ramiai nuplauti ir užklijuoti pleistrą

Dažniausiai namuose galima pasirūpinti nedideliu, paviršiniu įpjovimu, kurio kraštai susiglaudžia, kraujavimas greitai aprimsta, o pirštą galima laisvai judinti. Tokia žaizda gali perštėti, ypač plaunant rankas ar liečiant rūgštesnį maistą, bet neturėtų kelti stipraus, pulsuojančio skausmo. Jei matote tik pažeistą odą, o ne gilesnius audinius, situacija paprastai nėra pavojinga.

Pirmiausia žaizdą nuplaukite po vėsiu ar drungnu tekančiu vandeniu. Jei aplink liko matomų nešvarumų, juos reikia švelniai pašalinti švariomis rankomis ar marle, tačiau nereikia žaizdos intensyviai trinti. Tuomet prie įpjovimo prispauskite švarią marlę, servetėlę ar tvarstį ir palaikykite nekelnojant – nuolatinis tikrinimas, ar „jau nustojo“, dažnai tik pratęsia kraujavimą.

Kai kraujavimas sustoja, užklijuokite švarų pleistrą. Jis reikalingas ne vien tam, kad ant piršto neliktų kraujo: jis saugo žaizdą nuo purvo, trinties ir nuolatinio prisilietimo prie įvairių paviršių. Pleistrą verta pakeisti, jei jis sudrėko, susitepė ar atšoko, o rankas plauti atsargiai – nebandant „išmirkinti“ įpjovimo karštame vandenyje.

Ženklai, kad tai nebe paprastas įsipjovimas

Gydytojo įvertinimo reikia tada, kai kraujavimas nesustoja ir po maždaug 10–15 minučių nuolatinio tvirto spaudimo. Ypač svarbu reaguoti, jei kraujas veržiasi stipria srove, greitai permirksta per kelis tvarsčius arba žmogui silpna, svaigsta galva. Tokiu atveju žaizdą reikia spausti, ranką laikyti pakeltą ir kreiptis skubios pagalbos.

Nerimą turėtų kelti gili ar plačiai prasiskyrusi žaizda, kai matosi gilesni audiniai arba žaizdos kraštai patys nesusiglaudžia. Kartais žmogus sako: „Nedidelė, tik plona linija“, bet iš tiesų peilis gali būti pažeidęs gilesnius sluoksnius. Tokias žaizdas gali reikėti profesionaliai išvalyti ir uždaryti, o delsti nevertėtų, nes vėliau tinkamai sutvarkyti gali būti sudėtingiau.

Dar vienas svarbus signalas – sutrikusi piršto funkcija. Jei po įpjovimo negalite normaliai sulenkti ar ištiesti piršto, jaučiate tirpimą, dilgčiojimą, nejaučiate vienos jo pusės ar pirštas atrodo neįprastai pablyškęs, šaltas, būtina kreiptis į medikus. Tokie požymiai gali rodyti nervo, sausgyslės ar kraujotakos pažeidimą, o čia laukti, kol „gal savaime praeis“, nėra gera mintis.

Įsipjoviau pirštą: kada užtenka pleistro, o kada reikia gydytojo?Nuotrauka: Pixabay / Shutterbug26

Nešvarus stiklas ir senas metalas reikalauja daugiau atsargumo

Ne kiekvienas įpjovimas vienodas. Peiliu švarioje virtuvėje padaryta žaizda ir susižalojimas tvarkant surūdijusį daiktą garaže, renkant šukes ar dirbant sode turi skirtingą infekcijos riziką. Jei žaizdoje galėjo likti stiklo, metalo, medžio atplaiša ar žemių, nebandykite jos giliai krapštyti pincetu ar adata – taip galima pažeisti audinius dar labiau.

Ypatingo dėmesio reikia įkandimams, net jei jų žaizdelė atrodo maža. Gyvūno ar žmogaus įkandimas gali būti užterštas bakterijomis, todėl jį turėtų įvertinti sveikatos priežiūros specialistas. Taip pat verta nedelsti, jei įsipjovė mažas vaikas, vyresnis žmogus, žmogus, kurio imunitetas nusilpęs, kuris serga cukriniu diabetu ar vartoja kraują veikiančius vaistus.

Reikia prisiminti ir stabligės skiepą. Rizika siejama ne vien su rūdimis, kaip dažnai sakoma, o su užterštomis žaizdomis ir bakterijomis, galinčiomis patekti į pažeistus audinius. Jei žaizda nešvari, gili, o jūs neprisimenate, kada paskutinį kartą buvote skiepytas nuo stabligės, protingiausia tą pačią dieną pasitarti su gydytoju ar vaistininku, kur kreiptis toliau.

Kitą dieną svarbiausia stebėti, o ne kentėti

Žaizda gali būti jautri vieną ar kelias dienas, tačiau jos būklė turėtų po truputį gerėti. Jei paraudimas plečiasi, pirštas vis labiau tinsta, šyla, skauda stipriau nei vakar, atsiranda pūlių, nemalonus kvapas ar pakyla temperatūra, tai jau gali būti infekcijos požymiai. Tokiu atveju pleistro pakeitimas problemos neišspręs – reikalinga gydytojo apžiūra.

Dažna klaida – manyti, kad kuo daugiau dezinfekcinių priemonių ant žaizdos pilama, tuo geriau. Stiprūs tirpalai gali dirginti audinius, o ilgai ir sandariai užklijuotas nešvarus pleistras sukuria drėgną, nepalankią aplinką. Žaizdai dažniausiai labiau padeda švara, apsauga nuo pakartotinio susižeidimo ir reguliarus stebėjimas, o ne nuolatinis „gydymas“ viskuo, kas yra vonios spintelėje.

Dirbantiems rankomis tai ypač nepatogu: reikia gaminti, plauti indus, nešti pirkinius, spausti kompiuterio klavišus ar prižiūrėti vaiką. Vis dėlto pirmą parą verta bent kiek pasaugoti sužeistą pirštą, mūvėti apsaugines pirštines atliekant šlapius ar nešvarius darbus ir nekeisti tvarsčio kas kelias minutes vien dėl nerimo. Kūnui reikia laiko užverti net mažą žaizdą.

Įsipjovus pirštą nereikia kiekvieną kartą skubėti į priimamąjį, tačiau ir herojiškai kentėti nėra prasmės. Jei žaizda švari, negili, kraujavimas sustojo, o pirštas juda ir jaučia kaip įprastai, dažniausiai pakaks vandens, švaraus tvarsčio ir kelių ramesnių dienų. Bet kai kūnas aiškiai rodo, kad žaizda per gili, nešvari ar „ne tokia kaip visada“, gydytojas reikalingas ne dėl perdėto atsargumo – o tam, kad mažas virtuvės incidentas netaptų ilgai gyjančia problema.