Kas iš tiesų trukdo vaikams užaugti laimingiems? Dažniausia priežastis – tėvai

Vakare vaikas sėdi ant kilimo, aplink jį išmėtytos kaladėlės, o virtuvėje skamba pažįstamas tėvų balsas: „Kiek kartų sakiau susitvarkyti?“ Po kelių minučių vaikas jau nebežaidžia, tik tyliai stumdo vieną detalę koja. Tokios scenos namuose nutinka visiems, ir viena griežtesnė frazė dar nieko nenulemia. Tačiau kai įtampa, skubėjimas, kritika ar šaltas tylėjimas tampa kasdieniu fonu, vaikas pamažu pradeda manyti, kad su juo kažkas negerai.

Kalbant apie vaikų laimę, lengva nuslysti į gražius paveikslėlius: daugiau būrelių, kelionių, naujų žaislų, sveikesnio maisto. Visa tai gali būti malonu, bet vaiko savijauta dažniausiai prasideda daug arčiau – nuo to, kaip į jį pažiūrima, kai jis verkia, suklysta, supykdo ar tiesiog nori būti šalia. Tėvai yra pirmieji žmonės, iš kurių vaikas mokosi, ar pasaulyje saugu būti savimi.

Žodis „tėvai“ šioje temoje neturėtų skambėti kaip kaltinimas. Daug mamų ir tėčių daro viską, ką gali, tik gyvena pavargę, spaudžiami darbo, piniginių rūpesčių, savo pačių vaikystės patirčių ir nuolatinio jausmo, kad privalo suspėti daugiau. Vis dėlto būtent suaugusiųjų elgesys namuose dažniausiai lemia, ar vaikas auga su vidiniu saugumu, ar su nuolatiniu poreikiu įtikti.

Vaiką žeidžia ne ribos, o jausmas, kad meilę reikia užsitarnauti

Vaikams reikia ribų. Jie negali patys nuspręsti, kada eiti miegoti, kiek laiko praleisti prie ekranų ar ar galima į gatvę išbėgti neapsidairius. Aiškios taisyklės ir ramus jų laikymasis vaikui net padeda jaustis saugiau, nes pasaulis tampa suprantamas. Problema prasideda tada, kai riba pateikiama kaip atstūmimas: „Kol taip elgiesi, su manimi nekalbėk“, „Tu mane varai iš proto“, „Kodėl negali būti normalus?“

Tokius žodžius vaikas girdi kitaip nei suaugusysis. Jis neatskiria, kad mama ar tėtis galbūt pyksta dėl konkretaus poelgio, yra pervargę ar išsigandę. Jam gali pasirodyti, kad blogas yra jis pats, o šilumą ir dėmesį reikės susigrąžinti būnant patogiam, tyliam ir nekeliant problemų.

Laimingas vaikas nėra tas, kuris niekada neverkia ir nesipriešina. Dažniau tai vaikas, kuris žino: galiu suklysti, galiu supykti, bet manęs dėl to nenustos mylėti. Tėvų užduotis nėra pritarti kiekvienam elgesiui. Kur kas svarbiau atskirti vaiką nuo jo poelgio – pasakyti, kad mušti negalima, bet nepriversti jo pasijusti blogu ir nevertu artumo.

Kai namuose daug įtampos, vaikas ją nešiojasi savyje

Vaikai greitai pajunta tai, ko suaugusieji kartais stengiasi neparodyti. Jie girdi pakeltus balsus iš virtuvės, mato tėtį, kuris grįžęs iš darbo nebekalba, jaučia mamą, kuri nuolat žvilgčioja į telefoną ir kartoja, kad dabar neturi laiko. Net jei niekas tiesiai nesako, kad šeimai sunku, vaikas dažnai pradeda prisitaikyti prie namų nuotaikos.

Vienas tampa pernelyg ramus ir „patogus“, kad tik nekeltų papildomų rūpesčių. Kitas ima pykti dėl smulkmenų, prieštarauti, prasčiau miegoti ar skųstis pilvo skausmais. Tai nebūtinai yra blogas auklėjimas ar išlepimas – kartais taip vaikas parodo, kad jo viduje jau per daug įtampos, kurios jis dar nemoka nei suprasti, nei išsakyti.

Ypač sunku, kai vaikas tampa suaugusiųjų emociniu ramsčiu. Jam neturėtų tekti raminti verkiančio tėvo, tarpininkauti tarp besipykstančių suaugusiųjų ar bijoti pasakyti apie savo bėdas, kad „mamai nebūtų dar sunkiau“. Vaiko vaikystė neturi būti tobula, tačiau joje turi likti vietos lengvumui – žaidimui, kvailiojimui ir jausmui, kad didieji reikalai nėra jo atsakomybė.

Kas iš tiesų trukdo vaikams užaugti laimingiems? Dažniausia priežastis - tėvaiNuotrauka: Pexels / https://kaboompics.com/

Per dideli lūkesčiai kartais atrodo kaip rūpestis

Tėvai dažnai spaudžia ne iš blogos valios. Jie nori, kad vaikas turėtų geresnes galimybes, mokėtų kalbų, sportuotų, pasiektų tai, ko jiems patiems nepavyko. Todėl po pamokų atsiranda būreliai, savaitgaliai virsta varžybomis, o namuose vis dažniau skamba klausimas ne „kaip jautiesi?“, bet „kokį pažymį gavai?“.

Vaikas, kuriam nuolat keliama kartelė, gali išmokti siekti rezultatų. Tačiau kartu jis gali pradėti bijoti nesėkmės, slėpti klaidas ir jausti, kad jo vertė telpa pažymių knygelėje, medalyje ar mokytojos pagyrime. Ypač skaudu, kai vienam vaikui mokslai sekasi lengvai, o kitam reikia daugiau laiko, bet abu iš jo aplinkos gauna tą patį signalą: pastangų niekada neužtenka.

Senjorai dažnai prisimena vaikystę, kurioje buvo daugiau pareigų, o jauni tėvai kartais save kaltina, kad vaikams suteikia per mažai. Tačiau laimei nebūtinas nei idealus kambarys, nei pilnas veiklų kalendorius. Vaikui svarbu išgirsti, kad jis įdomus ne tik tada, kai laimi, ir kad nesėkmė nėra gėda, o paprasta gyvenimo dalis.

Ko vaikai iš tiesų laukia iš suaugusiųjų

Dažniausiai vaikui nereikia ilgų pamokslų ar brangių staigmenų. Jam reikia kelių minučių tikro dėmesio: kad suaugusysis pakeltų akis nuo telefono, išklausytų iki galo ir nepultų iškart taisyti, vertinti ar juoktis. Kartais po sunkios dienos užtenka paklausti ne „ar buvai geras?“, o „kas šiandien buvo sunkiausia?“.

Tėvams taip pat svarbu mokėti atsiprašyti. Jei pakėlėte balsą, pasakėte skaudžiai ar neteisingai apkaltinote, ramus „aš supykau per stipriai, atsiprašau“ vaikui duoda labai daug. Jis išmoksta, kad klaidas daro net suaugusieji, tačiau ryšį galima atkurti, o emocijos neturi teisės žeminti kito žmogaus.

Žinoma, vien tėvų pastangų ne visada pakanka. Vaiką veikia mokykla, draugai, patyčios, sveikata, šeimos finansinė padėtis ir daugybė kitų dalykų. Tačiau namai lieka vieta, iš kurios jis išeina į pasaulį: vieni vaikai išeina turėdami leidimą būti netobuli, kiti – nešdamiesi baimę nuvilti.

Tėvai negali apsaugoti vaiko nuo kiekvieno nusivylimo ir neprivalo būti be klaidų. Bet jie gali duoti tai, kas vaikystėje palieka giliausią pėdsaką: jausmą, kad net sunkiausią dieną namuose yra žmogus, prie kurio nereikia vaidinti, užsitarnauti meilės ar slėpti savo ašarų.