Tėvai dažniausiai nori gero. Jie guodžia, saugo, skuba padėti, giria, moko, bando apsaugoti vaiką nuo skausmo. Tačiau kartais net geriausi ketinimai virsta elgesiu, kuris vaikui ne padeda, o silpnina jo emocinį atsparumą. Vaikui nereikia tobulų tėvų – jam reikia tėvų, kurie moka girdėti, pripažinti jausmus ir išlikti šalia net tada, kai sunku.
Laura tai suprato ne iš karto. Ji labai mylėjo savo dešimtmetį sūnų Matą, bet vis dažniau jautė, kad jų namuose kažkas ne taip. Berniukas tapo uždaresnis, greičiau pravirkdavo, bijojo suklysti, o prieš kontrolinius darbus kartais skųsdavosi pilvo skausmu.
Iš pradžių Laura manė, kad tai mokykla. Gal per daug namų darbų. Gal klasėje kas nors negerai. Gal tiesiog toks amžius.
Tačiau vieną vakarą, kai Matas prie stalo išpylė stiklinę vandens ir iškart sustingo, ji išgirdo jo tylų sakinį:
— Tu dabar manęs nebemylėsi?
Laura pajuto, kaip jai suspaudė krūtinę.
Ji niekada nebuvo sakiusi, kad nemylės. Niekada nebūtų taip pagalvojusi. Bet vaikas kažkodėl taip jautė.
Kai meilė atrodo priklausoma nuo elgesio
Viena skaudžiausių tėvų klaidų – leisti vaikui pajusti, kad meilę reikia užsitarnauti. Tai nebūtinai skamba tiesiogiai. Kartais pakanka sakinių: „Su tokiu elgesiu man tavęs nereikia“, „Tu mane nuvylei“, „Geras vaikas taip nesielgia“, „Jei taip darysi, su tavimi nekalbėsiu.“
Tėvams tai gali atrodyti kaip drausminimas. Vaikui tai gali nuskambėti kaip grėsmė ryšiui.
Vaikas turi žinoti: jo elgesys gali būti netinkamas, bet jis pats nėra blogas ir nemylimas. Tai labai svarbus skirtumas. Galima sakyti: „Man nepatinka, kad trenkei durimis“, bet ne „Tu neįmanomas“. Galima nustatyti ribą, bet neatimti emocinio saugumo.
Laura po to vakaro pradėjo pastebėti savo žodžius. Ji dažnai sakydavo: „Tu mane nuvylei.“ Jai atrodė, kad taip moko atsakomybės. Bet Matas girdėjo kitką: „Aš esu nusivylimas.“
Nuo tada ji bandė sakyti kitaip:
— Aš pykstu dėl to, ką padarei. Bet aš tave myliu. Dabar spręsime, kaip tai ištaisyti.
Tai nebuvo stebuklinga frazė. Bet po truputį namuose atsirado mažiau baimės.
Vaiko jausmų nuvertinimas moko jį nepasitikėti savimi
Kita dažna klaida – skubėjimas nutildyti vaiko emocijas. „Neverk dėl niekų.“ „Nėra čia ko bijoti.“ „Nepersistenk.“ „Kitiems dar blogiau.“ „Tu per jautrus.“
Tėvai dažnai taip sako ne iš žiaurumo, o iš noro nuraminti. Tačiau vaikas išgirsta ne ramybę, o žinutę: mano jausmai neteisingi.
Jausmų pripažinimas nereiškia, kad vaikui leidžiama viskas. Tai reiškia, kad jo vidinis pasaulis turi prasmę. Galima sakyti: „Matau, kad tau baisu“, net jei tuo pačiu metu vis tiek reikia eiti pas gydytoją. Galima sakyti: „Suprantu, kad supykai“, net jei negalima mušti brolio.
Kai jausmai nuolat atmetami, vaikas pamažu nustoja klausti savęs „ką aš jaučiu?“ ir pradeda klausti „ką man leidžiama jausti?“. Vėliau toks žmogus gali sunkiai atpažinti savo ribas, poreikius ir emocijas.
Laura prisiminė, kaip Matas kartą verkė dėl pralaimėtų varžybų, o ji pasakė:
— Baik, čia tik žaidimas.
Dabar ji suprato, kad jam tai nebuvo „tik žaidimas“. Jam tai buvo gėda, nusivylimas ir baimė pasirodyti prastesniam.
Kitą kartą ji pabandė kitaip:
— Tau skaudu, nes labai stengeisi. Suprantu. Kai nurimsi, pagalvosim, ką gali daryti toliau.
Vaikas nenustojo liūdėti akimirksniu. Bet jis nebeliko vienas su savo jausmu.
Kai vaikas tampa tėvų emociniu gelbėtoju
Yra vaikų, kurie per anksti tampa „mažais suaugusiaisiais“. Jie ramina mamą, guodžia tėtį, stebi namų nuotaikas, bando nesukelti problemų, prisiima atsakomybę už suaugusiųjų emocijas.
Iš šalies tai gali atrodyti kaip jautrumas ar brandumas. Tačiau vaikui tai per sunki našta.
Vaikas gali mokytis empatijos, bet jis neturi būti atsakingas už tėvų emocinį stabilumą. Jei mama nuolat sako: „Tu vienintelis mane supranti“, „Be tavęs neištverčiau“, „Neerzink manęs, man ir taip blogai“, vaikas gali pradėti manyti, kad jo pareiga – saugoti suaugusįjį.
Tokie vaikai užaugę dažnai tampa žmonėmis, kurie visiems padeda, bet patys nežino, ko nori. Jie jaučia kaltę pasakę „ne“, peržengia savo ribas, gyvena kitų nuotaikomis ir gali perdegti.
Laura suvokė, kad kartais per daug dalijasi su sūnumi savo nerimu. Ji nesakė jam didelių tragedijų, bet po sunkios dienos išsiliedavo:
— Aš jau nebegaliu. Viskas ant mano galvos.
Matas tada tylėdavo, prieidavo apkabinti, atnešdavo vandens. Laura jausdavosi sujaudinta, bet vėliau suprato: tai ne jo darbas.
Dabar ji stengėsi sakyti kitaip:
— Aš pavargusi, bet susitvarkysiu. Tu nekaltas. Man tik reikia truputį pailsėti.
Šitas sakinys vaikui grąžina vaikystę.
Per greitai išspręstos problemos atima pasitikėjimą savimi
Daugelis tėvų labai bijo, kad vaikui bus sunku. Todėl skuba padėti: sukrauna kuprinę, parašo mokytojai, išsprendžia konfliktą, primena kiekvieną smulkmeną, sutvarko namų darbų planą, nusprendžia už vaiką.
Taip, kartais pagalbos tikrai reikia. Bet jei tėvai nuolat padaro tai, ką vaikas pagal amžių jau galėtų mokytis daryti pats, vaikas gauna pavojingą žinutę: „Aš pats nesugebu.“
Atsparumas auga tada, kai vaikas patiria sunkumą, bet nėra paliekamas vienas. Ne viską daryti už jį, bet būti šalia ir klausti: „Ką galėtum pabandyti?“, „Kokios yra išeitys?“, „Nuo ko pradėsi?“
Matas dažnai pamiršdavo kūno kultūros aprangą. Laura iš pradžių viską kraudavo pati. Paskui pykdavo, kad jis neatsakingas. Vieną vakarą ji padėjo jam ant stalo lapą ir pasakė:
— Susikurkime sąrašą, ką reikia įsidėti rytojui. Tu pats krausi, aš tik padėsiu pasitikrinti.
Pirmą kartą jis pamiršo kojines. Antrą – gertuvę. Trečią kartą susidėjo viską.
Ir tą rytą, užsisegęs kuprinę, tyliai pasakė:
— Aš pats susitvarkiau.
Tai buvo mažas sakinys, bet labai didelis jausmas.
Tušti pagyrimai ne visada stiprina vaiką
Tėvai dažnai galvoja, kad vaikui reikia kuo daugiau gražių žodžių. „Tu nuostabus.“ „Tu geriausias.“ „Viskas bus gerai.“ „Tik mąstyk pozityviai.“
Tačiau kai vaikui sunku, tokie sakiniai kartais prasilenkia su realybe. Jei jis bijo, gėdijasi, suklydo ar patyrė nesėkmę, jam reikia ne tuščio padrąsinimo, o vidinės kalbos, kuri padėtų išbūti.
Naudingiau mokyti vaiką sakyti:
„Tai sunku, bet galiu pabandyti žingsnis po žingsnio.“
„Padariau klaidą, bet galiu ją taisyti.“
„Aš nerimauju, bet nerimas nėra pavojus.“
Tokie sakiniai padeda vaikui ne pabėgti nuo sunkių jausmų, o juos atlaikyti. Jie kuria ne dirbtinį pasitikėjimą, o tikrą emocinį pagrindą.
Kai Matas gavo prastesnį pažymį, Laura beveik automatiškai norėjo pasakyti: „Nieko tokio, tu vis tiek pats geriausias.“ Bet sustojo ir paklausė:
— Tau dabar gėda?
Jis linktelėjo.
— Suprantu. Ką galėtum padaryti kitą kartą kitaip?
Jie kalbėjosi ilgai. Ne apie pažymį, o apie baimę suklysti. Apie tai, kad klaida nėra nuosprendis. Kad vienas nepavykęs darbas nereiškia, jog tu esi nevykėlis.
Tą vakarą Laura suprato svarbiausią dalyką: vaikui nereikia tėvų, kurie visada turi gražų atsakymą. Jam reikia tėvų, kurie neišsigąsta jo jausmų.
Vaiko psichinė sveikata formuojama ne vien dideliais sprendimais. Ji formuojama kasdieniuose sakiniuose, žvilgsniuose, reakcijose po klaidos, gebėjime atsiprašyti ir išlikti šalia.
Tėvai neprivalo būti tobuli. Jie tik turi pastebėti, kada meilė pradeda skambėti kaip sąlyga, kada pagalba virsta kontrole, kada vaikas tampa per didelių emocijų nešėju, o paguoda – tuščiu sakiniu.
Nes stiprus vaikas užauga ne tada, kai niekada neverkia.
Stiprus vaikas užauga tada, kai žino: galiu jausti, galiu klysti, galiu mokytis – ir vis tiek esu mylimas.
