Kartais atrodo, kad ankstesnių kartų vaikai augo visiškai kitame pasaulyje. Jie išeidavo į kiemą ryte, grįždavo tik vakarienei, patys spręsdavo ginčus, susižeisdavo kelius, susitaikydavo, susipykdavo ir vėl žaisdavo. Šiandien toks vaizdas daugeliui tėvų kelia nerimą. Tačiau psichologai vis dažniau kalba apie tai, kad būtent ši laisvė vaikams padėdavo auginti atsparumą.
„Grįžk, kai sutems“ – frazė, kurios šiandien beveik nebegirdime
Mano mama iki šiol pasakoja, kaip vaikystėje išeidavo į kiemą po pusryčių ir namo grįždavo tik tada, kai kažkas iš suaugusiųjų praverdavo langą ir sušukdavo vakarienės. Nebuvo telefono. Nebuvo nuolatinio tikrinimo. Nebuvo žinučių kas pusvalandį: „Kur esi? Su kuo esi? Ar viskas gerai?“
Vaikai lipdavo į medžius, statydavo slėptuves, važinėdavo dviračiais po kvartalą, patys spręsdavo, kas bus žaidimo vadas, o kas šiandien liks nepatenkintas. Kartais grįždavo purvini. Kartais apsiverkę. Kartais su nubrozdintu keliu.
Bet labai dažnai – su jausmu, kad patys susitvarkė.
Šiandien daug tėvų nuoširdžiai stengiasi apsaugoti vaikus nuo visko: nusivylimo, konflikto, nesėkmės, nuobodulio, rizikos, vienatvės. Ir tai suprantama. Pasaulis atrodo greitesnis, pavojingesnis, triukšmingesnis. Tačiau kartu kyla klausimas: ar bandydami pašalinti visas kliūtis, neatimame iš vaikų galimybės išmokti jas įveikti?
Ką rodo tyrimai apie per didelę tėvų kontrolę
Naujesni psichologiniai tyrimai vis dažniau kalba apie vadinamąjį pernelyg globėjišką auklėjimą. Tai nėra meilė ar rūpestis savaime. Tai situacija, kai suaugusieji įsikiša net tada, kai vaikas pats galėtų susitvarkyti su nedidele problema.
Pavyzdžiui, tėvai iškart sprendžia vaiko konfliktą su draugu, rašo mokytojui dėl kiekvieno nusivylimo, derasi su treneriu, jei vaikas gavo mažiau žaidimo laiko, arba nuolat saugo nuo bet kokios klaidos.
Tyrimų apžvalgos rodo ryšį tarp tokio perdėto įsikišimo ir didesnio vaikų bei jaunų suaugusiųjų nerimo, prislėgtumo ar socialinio atsitraukimo požymių. Svarbu pabrėžti: tai nereiškia, kad kiekvienas rūpestingas tėvas kenkia vaikui. Taip pat tyrimai ne visada įrodo tiesioginę priežastį. Nerimastingesnis vaikas pats gali paskatinti tėvus labiau kontroliuoti, o tada šis ratas ima suktis abiem kryptimis.
Tačiau bendra mintis aiški: vaikui reikia ne tik saugumo. Jam reikia ir galimybės treniruoti savarankiškumą.
Kodėl laisvas žaidimas vaikui nėra tik pramoga
Suaugusiam žaidimas gali atrodyti kaip laiko leidimas. Vaikui tai yra gyvenimo mokykla.
Kai vaikai žaidžia be nuolatinio suaugusiojo vadovavimo, jie mokosi derėtis, laukti, pralaimėti, pykti, susitaikyti, kurti taisykles ir jas keisti. Jie mokosi, kad ne visada gaus tai, ko nori. Kad draugas gali įsižeisti. Kad žaidimas subyrės, jei visi šauks vienu metu. Kad kartais reikia atsiprašyti, o kartais – pastovėti už save.
Būtent tokiose mažose situacijose formuojasi savireguliacija. Tai gebėjimas valdyti emocijas, nusiraminti, pasirinkti veiksmą, o ne tik reaguoti impulsyviai.
Psichologai pabrėžia, kad savireguliacija neatsiranda iš paskaitų. Ji atsiranda per patirtį. Vaikas turi pabandyti, suklysti, nusivilti, išbūti ir vėl bandyti.
Jei suaugęs žmogus kiekvieną kartą įsikiša per anksti, vaikas gauna aiškią, nors ir netiesioginę žinutę: „Pats nesusitvarkysi.“
Rizikingas žaidimas nėra tas pats, kas pavojus
Kai kalbama apie laisvę vaikams, daug tėvų iškart įsivaizduoja pavojų. Bet psichologai ir vaikų raidos specialistai dažnai kalba ne apie neatsakingą riziką, o apie amžiui tinkamus iššūkius.
Tai gali būti laipiojimas, bėgiojimas, aktyvūs žaidimai, tyrinėjimas, bandymas kažką padaryti pačiam. Vaikas turi pajusti ribas: kiek aukštai gali lipti, kaip greitai gali bėgti, kaip išlaikyti pusiausvyrą, kada jau baisu, o kada dar įmanoma.
Tokios patirtys moko kūną ir protą. Vaikas supranta, kad baimė nebūtinai reiškia draudimą. Kartais ji reiškia: būk atidus.
Žinoma, suaugusiųjų vaidmuo išlieka labai svarbus. Niekas nesiūlo palikti mažų vaikų be priežiūros pavojingose vietose. Tačiau yra skirtumas tarp saugios priežiūros ir nuolatinio stabdymo.
Vienas dalykas yra būti šalia. Kitas – nuolat kartoti: „nelipk“, „nebėk“, „nedaryk“, „duok, aš už tave“.
Kodėl šiuolaikiniai vaikai rečiau išeina į lauką
Tėvų nerimas neatsirado iš niekur. Šiandien daug šeimų gyvena prie judrių gatvių, kiemai mažesni, kaimynystės bendruomenės silpnesnės, o suaugusieji dažnai bijo eismo, svetimų žmonių ar nelaimingų atsitikimų.
Daugelyje šalių tyrimai rodo, kad eismas yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl tėvai neleidžia vaikams savarankiškai judėti lauke. Prie to prisideda ir mokyklų bei įstaigų politika, kuri dažnai orientuota į rizikos mažinimą, bet ne visada į vaikų savarankiškumo stiprinimą.
Tėvai gyvena paradokse. Jie nori užauginti stiprius, savarankiškus vaikus, bet kasdien susiduria su pasauliu, kuris verčia viską kontroliuoti.
Vis dėlto savarankiškumo nereikia pradėti nuo didelių sprendimų. Jis auga mažais žingsniais.
Kaip duoti vaikui daugiau laisvės, bet nepalikti jo vieno
Vaikui nereikia abejingų tėvų. Jam reikia tėvų, kurie pasitiki jo galimybe mokytis.
Tai gali prasidėti labai paprastai. Leiskite vaikui pačiam pasikalbėti su mokytoju dėl nedidelės problemos. Leiskite pačiam susitarti su draugu. Leiskite pačiam susikrauti kuprinę ir kartą pamiršti sportinę aprangą. Leiskite patirti, kad pasekmės nėra pasaulio pabaiga.
Jei vaikas susipyko su draugu, neskubėkite iškart skambinti kitam tėvui. Pirmiausia paklauskite: „Kaip manai, ką galėtum padaryti?“ Jei jam nepavyks, tada padėsite. Bet pirmas bandymas turėtų priklausyti jam.
Jei vaikas nuobodžiauja, neskubėkite organizuoti veiklos. Nuobodulys dažnai yra durys į kūrybą. Vaikai, kuriems visada pasiūlomas ekranas, būrelis ar pramoga, rečiau išmoksta patys susikurti žaidimą.
Jei vaikas bijo kažką pabandyti, nebūtina jo stumti. Bet galima būti šalia ir sakyti: „Aš matau, kad tau baisu. Pabandykim mažą žingsnį.“
60-ųjų ir 70-ųjų pamoka nėra grįžimas į praeitį
Būtų klaidinga sakyti, kad anksčiau viskas buvo geriau. Tais laikais buvo ir abejingumo, ir per mažai emocinio dėmesio, ir dalykų, kurių šiandien tikrai nenorėtume kartoti.
Tačiau iš ankstesnių kartų galima pasiimti vieną svarbią pamoką: vaikai turi augti ne sterilioje aplinkoje, o realiame gyvenime. Jiems reikia patirti nedideles nesėkmes, saugią riziką, konfliktus, atsakomybę ir laisvę pagal amžių.
Atsparumas neatsiranda tada, kai vaikui visada lengva. Jis atsiranda tada, kai vaikui kartais sunku, bet šalia yra suaugęs žmogus, kuris nepuola visko taisyti, o padeda vaikui suprasti, kad jis gali.
Stiprus vaikas nėra tas, kuris niekada neverkia
Šiuolaikiniams tėvams galbūt sunkiausia išmokti atlaikyti vaiko nemalonias emocijas. Kai vaikas verkia, pyksta, nusivilia ar sako „man nepavyks“, labai norisi tuoj pat išgelbėti.
Bet kartais geriausia pagalba yra ne pašalinti sunkumą, o pabūti šalia, kol vaikas jį pereina.
Stiprus vaikas nėra tas, kuris niekada neverkia. Stiprus vaikas yra tas, kuris po ašarų gali atsikelti. Kuris žino, kad klaida nėra pabaiga. Kuris moka paprašyti pagalbos, bet nepasiduoda prieš pabandydamas pats.
Ir galbūt būtent to turėjo daugiau 60-ųjų ir 70-ųjų vaikai. Ne tobulesnę vaikystę. Ne saugesnį pasaulį. Bet daugiau mažų progų patirti: aš galiu.
Šiandien mūsų užduotis nėra paleisti vaikus be ribų. Mūsų užduotis – neperimti iš jų viso gyvenimo vairavimo.
Nes vieną dieną jie vis tiek išeis į pasaulį be mūsų rankos ant peties. Ir geriausia, ką galime padaryti, tai leisti jiems po truputį mokytis eiti patiems.
