Netikėtas smegenų atradimas gali paaiškinti, kodėl taip mėgstame riebius patiekalus

„Dar vieną gabalėlį ir gana“, – pažįstama frazė prie keptų bulvių, traškios picos ar sviestu aptepto batono. Skrandis jau beveik sako stop, bet ranka vis tiek tiesiasi prie lėkštės. Dažnas tokį norą nurašo silpnai valiai, nors kūne tuo metu vyksta kur kas įdomesnis pokalbis.

Riebus maistas dažnai vilioja ne vien skoniu. Jis tirpsta burnoje, ilgiau palieka sotumo ir jaukumo pojūtį, o smegenims gali tapti stipriu atlygio signalu. Būtent tyrinėjant šį signalą atsiranda vis daugiau aiškumo, kodėl vien pažadas „nuo pirmadienio nebevalgysiu riebaus“ kartais subliūkšta vos užuodus vakarienės kvapą.

Smegenys reaguoja dar iki pirmo kąsnio

Pakanka pamatyti garuojantį sūrio apkepą ar išgirsti aliejuje čirškančio maisto garsą, ir apetitas gali prabusti net tada, kai prieš valandą atrodė, jog valgyti visai nesinori. Smegenys mokosi iš patirties: jos susieja vaizdą, kvapą ir skonį su anksčiau patirtu malonumu. Todėl sprendimas kartais gimsta ne prie stalo, o dar parduotuvės skyriuje ar naršant maisto pristatymo programėlę.

Riebalai žmogaus mityboje nėra priešas. Jie reikalingi energijai, hormonų veiklai, kai kurių vitaminų pasisavinimui ir pačiam skonio pojūčiui. Tačiau evoliuciškai energingas maistas ne visada buvo taip lengvai pasiekiamas kaip dabar, kai užkandis laukia prie kasos, o vakarienę galima užsisakyti nepakylant nuo sofos.

Su riebiais patiekalais susijęs malonumas nėra vien liežuvio reikalas. Burnoje jaučiama kreminė tekstūra, sotumas ir skonio intensyvumas perduoda smegenims žinią, kad gauta daug energijos. Kai toks signalas nuolat kartojamas, paprastesnis maistas – daržovės, grikiai ar natūralus jogurtas – gali atrodyti mažiau viliojantis ne todėl, kad jis blogas, o todėl, kad jo atlygis tylesnis.

Malonumas nėra tas pats, kas alkis

Čia ir slypi nemalonus paradoksas: žmogus gali nejausti stipraus fizinio alkio, bet labai norėti konkretaus riebaus patiekalo. Tai dažnai būna ne kūno prašymas papildyti energiją, o išmoktas malonumo lūkestis. Po įtemptos darbo dienos, prasto miego ar konflikto namuose smegenys ieško greito būdo pasijusti geriau, o riebus ir gardus maistas tą pažadą pateikia labai įtikinamai.

Netikėtas smegenų tyrinėjimų akcentas yra tai, kad potraukis gali būti palaikomas ne vien sąmoningu pasirinkimu „man skanu“. Smegenų atlygio sistemos jautriai reaguoja į maisto savybių derinį: skonį, kvapą, tekstūrą ir energinę vertę. Kitaip tariant, žmogus pyksta ne vien ant savęs dėl papildomos porcijos – jo dėmesį jau seniai būna pagavęs stiprus biologinis signalas.

Ypač sunku tuomet, kai riebalai susitinka su daug druskos ar cukraus. Toks derinys daugeliui atrodo itin patrauklus, todėl sustoti ties keliomis bulvytėmis ar vienu sausainiu gali būti sunkiau, nei planuota. Tai nereiškia, kad kiekvienas noras yra nekontroliuojamas, bet paaiškina, kodėl vien griežti draudimai retai tampa ilgalaikiu sprendimu.

Netikėtas smegenų atradimas gali paaiškinti, kodėl taip mėgstame riebius patiekalusNuotrauka: Pexels / Jonathan Woody

Kodėl vieniems sunkiau atsispirti nei kitiems

Tėvams su vaikais riebaus maisto vilionė dažnai prasideda ne nuo noro pasilepinti, o nuo laiko stokos. Vėlyva kelionė namo, pavargę vaikai ir tuščias šaldytuvas paverčia greitą, sotų patiekalą logišku pasirinkimu. Senjorui gali būti svarbu, kad maistas būtų minkštas, skanus ir nepareikalautų ilgo gaminimo, o dirbančiam žmogui – kad jis bent trumpam suteiktų atokvėpio jausmą.

Miego trūkumas ir nuolatinė įtampa taip pat apsunkina santykį su maistu. Kai žmogus išsekęs, planuoti, gaminti ir ramiai pajusti sotumą daug sunkiau. Tuomet sprendimą dažnai laimi ne geriausias, o greičiausias pasirinkimas – tas, kuris pažada malonumą čia pat, o ne po pusvalandžio virtuvėje.

Skiriasi ir įpročiai, su kuriais užaugame. Jei šeimoje riebūs patiekalai buvo šventės, paguodos ar apdovanojimo simbolis, vėliau jie gali kelti stiprų emocinį ryšį. Verslas tai taip pat supranta: patrauklus kvapas, ryškios nuotraukos ir lengvai pasiekiamas maistas konkuruoja dėl žmogaus dėmesio tada, kai jis mažiausiai turi jėgų spręsti ramiai.

Kaip nepradėti karo su savo lėkšte

Naudingiausia pradėti ne nuo pažado niekada nebevalgyti riebaus maisto, o nuo klausimo: ko man dabar iš tiesų reikia? Kartais tai bus normalus alkis, kartais – poilsis, vanduo, šilto maisto porcija ar tiesiog keliolika minučių be telefono ir skubėjimo. Pats sustojimas prieš užsakant ar atsidarant spintelę jau suteikia daugiau pasirinkimo.

Praktiškai padeda ne laikyti namuose vien tik „tobulą“ maistą, o pasirūpinti paprastais, greitai paruošiamais pasirinkimais. Sotūs baltymai, daržovės, kruopos, sriuba ar vaisiai gali sumažinti tikimybę, kad vakare alkis nuves prie atsitiktinių užkandžių. Riebalų nereikia išbraukti: svarbiau jų nepalikti vieninteliu vakarienės pagrindu ir valgyti ne skubant, o pajuntant, kada jau gana.

Maisto gamintojams ir prekybininkams tai taip pat priminimas, kad žmogaus pasirinkimas nėra visiškai neutralus. Kai greičiausiai prieinamas variantas visada yra riebiausias ir stipriausiai viliojantis, atsakomybė negali būti užkrauta vien pirkėjui. O šeimai ar pačiam žmogui verta kurti aplinką, kurioje skanus maistas nebūtinai reiškia tik sunkų, riebų ir suvalgytą paskubomis.

Galų gale meilė riebiems patiekalams nėra charakterio trūkumas ir nėra priežastis gėdytis savo lėkštės. Tai signalas, kuriam smegenys išmoko būti labai jautrios. Supratus jo veikimą, galima ne kovoti su savimi kiekvieną vakarą, o po truputį susigrąžinti teisę rinktis – ir pasimėgauti maistu taip, kad po to nereikėtų pykti nei ant savęs, nei ant tuščios keptuvės.