Darbdavys paskambino sekmadienį ir paprašė „tik penkių minučių“: ar darbuotojas apskritai privalo atsiliepti?

Sekmadienio rytą telefonas suskamba tada, kai pagaliau neskubi niekur: ant stalo vėsta kava, vaikai dar miega, o savaitės darbai bent trumpam atrodo palikti už durų. Ekrane – vadovo vardas. Žinutė trumpa: „Ar gali tik penkioms minutėms paskambinti?“ Būtent tas žodis „tik“ dažnai ir sukelia didžiausią vidinį konfliktą.

Žmogus jaučia, kad galėtų atsiliepti – gal nutiko kas svarbaus, gal kolegoms reikia pagalbos. Tačiau kartu kirba kita mintis: jeigu atsakysiu dabar, ar kitą sekmadienį tai vėl bus savaime suprantama? O jeigu neatsiliepsiu, ar pirmadienį neteks teisintis dėl to, kad turėjau savo laiką?

Trumpas atsakymas paprastas: vien tai, kad darbdavys skambina poilsio dieną, dar nereiškia, jog darbuotojas visada privalo atsiliepti. Tačiau reali situacija priklauso nuo darbo sutarties, pareigų, sutarto budėjimo ir to, ar tas „penkias minutes“ iš tiesų galima vadinti darbu.

„Tik penkios minutės“ dažnai nebūna tik skambutis

Skambutis savaitgalį retai lieka vienu sakiniu. Iš pradžių paklausiama, kur padėtas dokumentas, paskui paprašoma prisijungti prie sistemos, persiųsti laišką ar paaiškinti, ką daryti pirmadienį. Žmogus gal ir neužtrunka valandos, bet jo poilsis jau pertrauktas: mintys grįžta į darbą, planai sustoja, o telefonas lieka šalia tarsi laukdamas dar vieno nurodymo.

Ypač gerai tai pažįsta tie, kurių darbas susijęs su klientais, pamainomis, technika ar nuolat besikeičiančiais sprendimais. Kartais iškilusi problema tikrai negali palaukti iki pirmadienio. Tačiau skubi situacija ir nepatogiai suplanuotas klausimas nėra tas pats. Jei vadovui sekmadienį prireikė informacijos, kurią buvo galima susirasti penktadienį, darbuotojo laisvadienis neturėtų automatiškai tapti atsarginiu biuru.

Poilsio laikas reikalingas ne tam, kad darbuotojas būtų pasiekiamas, tik nesėdėtų prie darbo stalo. Jo esmė – galimybė atsitraukti. Kai žmogus nuolat laukia skambučio, jis fiziškai gali būti namuose, tačiau emociškai iš darbo taip ir neišeina.

Kada atsiliepti gali būti pareiga

Yra darbų, kuriuose pasiekiamumas ne darbo metu būna aiškiai sutartas. Tai gali būti budėjimas, darbas pagal grafiką, atsakomybė už avarines situacijas, saugumą, svarbių sistemų veikimą ar tam tikras vadovaujamas funkcijas. Tokiais atvejais darbuotojas iš anksto žino, kada turi būti pasiekiamas, kokiu būdu kviečiamas ir kokios taisyklės galioja.

Svarbiausias žodis čia – „sutarta“. Budėjimas neturėtų atsirasti vien todėl, kad kolektyve įprasta visada pakelti telefoną, o vadovas mėgsta greitą atsakymą. Jei darbuotojui nurodoma būti pasirengusiam reaguoti savo laisvu laiku, tai jau nėra paprastas mandagus prašymas. Tokia tvarka turi būti aiški, o ne palikta spėliojimams ir baimei nuvilti.

Jeigu darbo grafike sekmadienis yra poilsio diena, o sutartyje ar vidaus tvarkoje nėra numatyto budėjimo, vienas praleistas skambutis savaime neturėtų būti laikomas nusižengimu. Darbuotojas neprivalo nuolat tikrinti telefono ir būti pasiruošęs atsakyti į bet kokį darbinį klausimą. Mandagumas yra vertingas, bet jis nėra tas pats, kas pareiga dirbti be aiškaus susitarimo.

Darbdavys paskambino sekmadienį ir paprašė „tik penkių minučių“: ar darbuotojas apskritai privalo atsiliepti?Nuotrauka: Unsplash / May Gauthier

Kodėl šis klausimas skirtingiems žmonėms skamba nevienodai

Vienam darbuotojui sekmadienio skambutis gali atrodyti smulkmena: jis gyvena vienas, tuo metu nieko neplanuoja, o ryšį su vadovu vertina kaip pasitikėjimą. Kitam tai gali būti vienintelė diena su šeima, kelionė pas tėvus, laikas su sergančiu vaiku ar tiesiog labai reikalingas poilsis po įtemptos savaitės. Iš šalies tas pats penkių minučių prašymas atrodo vienodas, bet jo kaina žmonėms būna visai kitokia.

Senjorus prižiūrintis žmogus gali būti ligoninėje, jauni tėvai – bandyti užmigdyti kūdikį, o dirbantis keliose vietose – pagaliau turėti valandą be pareigų. Todėl darbuotojai pyksta ne vien dėl paties skambučio. Juos žeidžia jausmas, kad jų laikas už darbo ribų laikomas mažiau svarbiu nei kažkieno skubėjimas.

Kita vertus, ir vadovas ne visada skambina iš blogos valios. Jis gali būti spaudžiamas kliento, netikėtai susidūrus su problema ar neturėti kito žmogaus, kuris žinotų atsakymą. Tačiau būtent čia atsiveria organizacijos silpna vieta: jeigu sekmadienį viskas laikosi ant vieno darbuotojo telefono, problema yra ne jo neatsiliepimas, o neparengta darbo tvarka.

Kaip nustatyti ribą ir nesugadinti santykio

Geriausia apie tokius skambučius kalbėtis ne sekmadienio vakarą, kai abu jau susierzinę, o ramiai darbo metu. Darbuotojas gali aiškiai paklausti, ar jo pareigose numatytas budėjimas, kokiais atvejais reikia reaguoti ne darbo metu ir kas laikoma tikrai skubia situacija. Tokia diskusija nėra kaprizas – ji padeda išvengti nuolatinių nesusipratimų.

Jei žmogus nori išlaikyti geranorišką toną, bet negali kalbėti, pakanka trumpo atsakymo: „Šiuo metu negaliu atsiliepti, parašykite žinute, jei tai skubu.“ Tai nereiškia, kad jis įsipareigoja iškart spręsti klausimą. Tačiau leidžia atskirti tikrą būtinybę nuo įpročio gauti atsakymą bet kurią savaitės dieną.

Darbdaviui verta susitarti dėl vieno bendro kanalo ir aiškios tvarkos: kas reaguoja kritiniu atveju, kas pavaduoja, kada galima kreiptis į kolegą ir kaip už papildomą prieinamumą atsilyginama. Tuomet darbuotojas nebejaučia, kad turi rinktis tarp šeimos pietų ir lojalumo darbui, o vadovas nelieka vienas su problema.

Telefonas sekmadienį kartais iš tiesų gali skambėti dėl būtino reikalo. Bet darbas neturėtų gyventi žmogaus kišenėje visą savaitę vien todėl, kad taip patogiau kitiems. Sveika darbo kultūra prasideda nuo labai paprasto supratimo: poilsio diena nėra tuščias tarpas tarp dviejų darbo pamainų – tai žmogaus laikas, kurį prieš pertraukiant reikia turėti rimtą priežastį.