Prieš grybų sezoną verta žinoti: grybus miške geriau pjauti ar išsukti iš žemės?

Vos tik po šiltesnių lietingų dienų miškuose pasirodo pirmieji baravykai, voveraitės ar raudonviršiai, kartu su grybautojais sugrįžta ir senas ginčas. Kaip grybą rinkti teisingai – nupjauti peiliu ar atsargiai išsukti iš žemės? Vieni į mišką be peiliuko nė neina ir tikina, kad kitaip žalojama grybiena. Kiti grybus suka rankomis ir sako, kad būtent paliktas kotas gali pradėti pūti. Iš tiesų svarbiausia yra ne pats pjovimo ar sukimo būdas, o tai, kaip elgiamės su miško paklote ir po ja esančia grybiena.

Grybas, kurį parsinešame į krepšį, yra tik matoma daug didesnio organizmo dalis. Po samanomis, spygliais ir dirvožemiu išsidėsčiusi grybiena gali užimti gerokai didesnį plotą. Todėl renkant grybus svarbiausias principas labai paprastas – kuo mažiau ardyti miško paklotę ir pačią grybieną.

Nupjauti ar išsukti? Abu būdai gali būti tinkami

Įsitikinimas, kad grybą būtinai reikia pjauti, nes išsukus bus sunaikinta grybiena, yra gerokai per daug supaprastintas. Jei grybas iš žemės išsukamas atsargiai, jo neplėšiant kartu su samanomis ir dideliu dirvožemio gabalu, grybienai didelės žalos paprastai nepadaroma.

Tas pats pasakytina ir apie pjovimą. Nupjauti grybą prie pat žemės yra patogu, švaru ir praktiška, ypač kai gerai žinome renkamą rūšį. Krepšyje lieka mažiau žemių, spyglių ir samanų, todėl grybų valymas namuose būna paprastesnis.

Vis dėlto yra situacijų, kai atsargiai išsukti visą grybą netgi naudingiau. Jeigu nesate visiškai tikri, kokią rūšį radote, apatinė koto dalis gali būti svarbi grybui atpažinti. Kai kurių rūšių požymiai yra būtent prie koto pagrindo, todėl jį nupjovus miške galima prarasti svarbią informaciją.

Taigi vienos taisyklės „visus grybus tik pjauti“ arba „visus tik sukti“ nėra. Svarbiau, kad grybas būtų paimtas švelniai, o aplink jį nebūtų išdraskytos samanos, spygliai ir dirvožemis.

Didesnė klaida – ne išsukti grybą, o išrausti visą samanų plotą

Patyrę grybautojai žino, kaip lengva azarto pagautam pradėti ieškoti dar vieno baravyko aplink ką tik rastą vietą. Pamatome vieną, tada lazdele ar rankomis pradedame kilnoti samanas, braukti lapus, krapštyti žemę. Būtent toks elgesys gali būti kur kas žalingesnis nei pasirinkimas tarp peilio ir išsukimo.

Grybiena yra pasislėpusi dirvožemyje ir miško paklotėje, todėl didelių plotų draskymas ją gali pažeisti ir išsausinti. Be to, suardyta samanų danga prasčiau išlaiko drėgmę, kuri grybams labai svarbi.

Jeigu grybą išsukote ir liko nedidelė duobutė, ją verta lengvai uždengti samanomis, lapais ar spygliais. Nereikia jos mindžioti ar užpilti storu žemės sluoksniu – pakanka grąžinti paklotę į panašią padėtį, kokia buvo prieš renkant grybą.

Tas pats galioja ir ieškant mažų voveraičių ar kitų grupėmis augančių grybų. Neverta šluoti viso miško paviršiaus vien tam, kad rastume kelis mažus egzempliorius.

Kodėl kai kurie grybautojai vis tiek renkasi peilį?

Peiliukas grybautojo krepšyje turi labai praktišką paskirtį. Nupjovus apatinę žemėtą koto dalį dar miške, namo parsinešama mažiau purvo. Be to, galima iš karto patikrinti, ar grybas nėra stipriai sukirmijęs.

Tai ypač patogu renkant baravykus, lepšes, raudonviršius ir kitus stambesnius grybus. Jeigu grybas akivaizdžiai pažįstamas, jį galima nupjauti kuo arčiau žemės ir iš karto apvalyti, kad žemės nepribyrėtų ant kitų krepšyje esančių grybų.

Tačiau nereikėtų palikti didelės koto dalies kyšoti virš žemės. Taip pat nėra prasmės grybą kapoti ar kelis kartus pjauti jo augimo vietoje. Vienas tvarkingas pjūvis yra visiškai pakankamas.

Jeigu grybas auga labai giliai samanose, kartais patogiau jį lengvai pajudinti į šonus ir atsargiai išsukti. Čia ir vėl svarbiausias ne metodas, o saikas.

Nežinomą grybą geriau išimti visą – bet tik jei ketinate jį atpažinti

Lietuvos miškuose auga daugybė grybų rūšių, o kai kurios valgomos ir nuodingos rūšys nepatyrusiam žmogui gali atrodyti panašios. Todėl grybaujant negalima pasikliauti vien kepurėlės spalva ar prisiminimu, kad „tokius rinkdavo senelis“.

Jei grybą norite tiksliai atpažinti, prasminga jį atsargiai išimti visą, išsaugant koto pagrindą, nes ten gali būti svarbių požymių. Tačiau vien nuotraukos internete ar programėlės atsakymo neturėtų pakakti sprendžiant, ar nežinomas grybas tinkamas valgyti.

Ypač pavojinga ragauti nežinomus grybus tikintis iš skonio nustatyti jų rūšį. Kai kurie nuodingi grybai gali atrodyti visai nekaltai, o apsinuodijimo požymiai ne visada pasireiškia iš karto.

Jeigu kyla bent menkiausia abejonė, grybo į maistui skirtą krepšį geriau nedėti. Grybavimo sezonu geras laimikis nėra tas, kurio krepšys pilniausias, o tas, kurį grįžę namo galime saugiai paruošti.

Taigi kaip rinkti grybus teisingiausia?

Jeigu pažįstamą grybą patogiau nupjauti – pjaukite. Jei jis lengvai ir tvarkingai išsisuka – galima ir išsukti. Abiem atvejais svarbiausia neplėšti samanų, nekasti žemės ir neardyti vietos, kurioje auga grybai.

Miške verta prisiminti dar vieną paprastą taisyklę: grybas nėra daržovė, kurios visas augalas išraunamas kartu su šaknimis. Didžioji jo dalis lieka pasislėpusi po mūsų kojomis, todėl nuo to, kaip elgiamės su miško paklote, priklauso kur kas daugiau nei nuo to, ar rankoje laikome peiliuką.

Tad prasidėjus grybų sezonui seną ginčą dėl pjovimo ir sukimo galima palikti nuošalyje. Tvarkingai nupjautas ir atsargiai išsuktas grybas yra geri pasirinkimai – blogiausias pasirinkimas yra išdraskytas miško paklotės plotas. O jei pavyks išsaugoti mėgstamą grybavimo vietą nepažeistą, tikimybė į ją sugrįžti su krepšiu verta kur kas daugiau nei vienas papildomas grybas šiandien.