Peilio trinktelėjimas į grybą išduoda daugiau, nei atrodo: taip miške galima atpažinti sukirmijusį radinį

Grybaujant didžiausias nusivylimas dažnai laukia ne tada, kai grybų mažai. Kartais dar skaudžiau būna rasti gražų, tvirtą baravyką, įsidėti jį į krepšį, parsinešti namo ir tik pjaustant pamatyti, kad viduje jis jau visas išvagotas kirminų. Iš viršaus toks grybas gali atrodyti beveik tobulas: graži kepurė, storas kotas, jokių akivaizdžių puvimo žymių. Tačiau viduje jau būna prasidėjęs visai kitas gyvenimas.

Patyrę grybautojai todėl niekada nepasitiki vien išvaizda. Jie grybą ne tik apžiūri, bet ir paliečia, paspaudžia, kartais net lengvai pabeldžia peilio nugarėle į kepurę ar kotą. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip keistas miško įprotis, bet jis turi logikos. Sveikas, tvirtas grybas ir iš vidaus išgraužtas grybas skamba bei jaučiasi skirtingai.

Tai nereiškia, kad vienas trinktelėjimas šimtu procentų pasakys visą tiesą. Grybų kokybę vis tiek reikia vertinti keliais būdais: pagal rūšį, amžių, kvapą, spalvą, minkštimą ir pjūvį. Tačiau peilio patikrinimas gali padėti greitai suprasti, ar verta tokį grybą dėti į krepšį, ar geriau palikti miške.

Kodėl sukirmijęs grybas pavojingesnis nei atrodo

Kirminuotas grybas daugeliui atrodo tik nemalonus, bet ne pavojingas. Juk seniau žmonės kartais išpjaudavo pažeistas vietas, o likusią dalį virdavo ar kepdavo. Tačiau verta žinoti, kad lervų išgraužti takai reiškia ne tik skylutes. Pažeistame minkštime greičiau prasideda irimo procesai, kaupiasi drėgmė, dauginasi mikroorganizmai, o pats grybas daug greičiau praranda kokybę.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, kalbėdama apie miško grybų kokybės reikalavimus, nurodo, kad maistui skirti grybai turi būti sveiki, švieži, švarūs, be puvimo požymių ir be kenkėjų pažeidimų. Tai gera taisyklė ir paprastam grybautojui: jei grybas akivaizdžiai pažeistas, suminkštėjęs, kvepia nemaloniai ar yra išvarpytas, jo geriau nerinkti. (vmvt.lrv.lt)

Be to, vienas stipriai sukirmijęs grybas gali sugadinti visą krepšio nuotaiką. Kol pareisite namo, lervos ir minkštėjantis audinys bus prispausti prie kitų grybų. Drėgname krepšyje ar maišelyje procesai vyksta dar greičiau. Todėl daug geriau abejotiną radinį palikti miške, kur jis atliks savo darbą gamtoje, nei tempti namo ir paskui pusę derliaus mesti lauk.

Dar vienas svarbus dalykas: kirminuotumas neturi nieko bendro su grybo valgomumu pagal rūšį. Nuodingas grybas gali būti sukirmijęs, o valgomas – visiškai sveikas. Todėl senas posakis, kad „jei kirminai valgo, žmogui irgi tinka“, yra pavojingas mitas. Grybo rūšį reikia pažinti atskirai, o jo būklę vertinti papildomai.

Kaip veikia peilio trinktelėjimo metodas

Peilio trinktelėjimo esmė paprasta. Lengvai pabeldžiate peilio nugarėle į grybo kepurę arba kotą ir stebite garsą bei pojūtį. Sveikas, tankus grybas dažniausiai skamba dusliau, bet tvirtai. Smūgis tarsi atsiremia į pilną, elastingą minkštimą. Toks grybas rankoje jaučiasi sunkesnis, tvirtesnis, turi aiškią struktūrą.

Sukirmijęs arba pasenęs grybas dažnai skamba kitaip. Garsas gali būti tuštesnis, minkštesnis, „vata“ primenantis. Peilio prisilietimas lyg neatsiremia į tvirtą minkštimą, o pats grybas kartais net nežymiai įdumba. Taip yra todėl, kad viduje lervos būna išgraužusios kanalus, audinys praradęs tankį, o vietomis jau prasidėjęs minkštėjimas.

Šis metodas ypač naudingas su baravykais, raudonviršiais, lepšiais ir kitais vamzdeliniais grybais. Būtent jų kepurės ir kotai dažnai iš išorės atrodo gražiai, nors viduje jau gali būti išvagoti. Vis dėlto reikia nepersistengti: trinktelėjimas turi būti lengvas. Grybo nereikia daužyti ar laužyti, nes taip pažeisite net gerą radinį.

Ką dar pasako prisilietimas

Vien garsas nėra viskas. Labai daug pasako ir grybo elastingumas. Lengvai paspaudus sveiko grybo kepurėlę ar kotą, jis turi priešintis. Jaunas baravykas ar raudonviršis būna tvirtas, standus, kartais net maloniai sunkus. Jei grybas atrodo didelis, bet rankoje keistai lengvas, suglebęs arba paspaudus lieka duobutė, tai jau blogas ženklas.

Ypač verta patikrinti kotą. Kartais kepurė dar atrodo neblogai, bet kotas jau būna minkštas, išgraužtas arba tuščiaviduris. Tokį grybą geriau perpjauti dar miške. Jei pjūvyje matyti kanalai, tamsūs taškeliai, judančios lervos ar minkštimas primena iškorėjusią kempinę, jo neverta dėti prie sveikų grybų.

Patyrę grybautojai dažnai nupjauna ploną koto apačios dalį jau rinkdami. Tai padeda pamatyti, ar grybas sveikas nuo pagrindo. Jei apačioje viskas švaru, tikimybė didesnė, kad ir viršus geras. Jei apačia pilna skylučių, dažnai pažeidimai tęsiasi ir aukščiau.

Peilio trinktelėjimas į grybą išduoda daugiau, nei atrodo: taip miške galima atpažinti sukirmijusį radinį

Išoriniai ženklai, kurių nereikėtų ignoruoti

Prieš imant grybą į krepšį verta jį apžiūrėti iš visų pusių. Mažos skylutės ant koto, kepurės krašto ar apatinės kepurės dalies dažnai rodo, kad viduje jau yra lervų. Kartais skylutės būna tokios smulkios, kad jas lengva palaikyti natūraliu paviršiaus nelygumu, bet jei jų daug, tai aiškus signalas.

Taip pat reikėtų vengti labai senų, peraugusių grybų. Didelis baravykas atrodo kaip trofėjus, bet būtent dideli ir seni egzemplioriai dažniau būna sukirmiję, suminkštėję ar pradėję gesti. Kulinarijoje dažnai vertingesnis ne didžiausias, o jaunesnis ir tvirtesnis grybas. Seną, minkštą ir išsėjusį grybą geriau palikti miške – jis dar gali paskleisti sporas.

Kvapas taip pat svarbus. Geras grybas turi malonų, miško, žemės ar konkrečiai rūšiai būdingą kvapą. Jei jaučiate salstelėjusį, rūgštų, pelėsinį ar puvimo kvapą, tokio grybo nereikėtų gelbėti. Nemalonus kvapas reiškia, kad viduje jau vyksta irimo procesai, net jei išorėje viskas dar atrodo pakenčiamai.

Kodėl nereikėtų pildyti krepšio „gal dar tiks“

Grybaujant kartais suveikia godumas. Ypač kai miške grybų nedaug, norisi imti ir tuos, kurie „dar gal sueis“. Tačiau namuose tokie grybai dažniausiai baigiasi šiukšliadėžėje. Jie užima vietą krepšyje, spaudžia gerus grybus, greičiau šunta ir apsunkina valymą.

Geriausia taisyklė paprasta: jei abejojate dėl grybo rūšies – neimkite. Jei abejojate dėl jo būklės – taip pat neimkite. Miškas nėra prekybos centras, kuriame reikia susirinkti viską iki paskutinio. Sveikas grybavimas reiškia atsirinkti tik tai, kas tikrai tinka maistui.

Ypač nerekomenduojama rinkti grybų į plastikinius maišus. Juose grybai greitai sušunta, susispaudžia, drėgmė kaupiasi viduje, o pažeisti egzemplioriai dar greičiau genda. Geriausia rinktis pintą krepšį, kuriame grybai kvėpuoja ir nesusitrina į vientisą masę.

Paprastas patikrinimas gali išgelbėti visą derlių

Peilio trinktelėjimas nėra mokslinis tyrimas ir nepakeičia pjūvio, bet miške jis labai naudingas. Jis padeda greitai suprasti, ar grybas tvirtas, ar jau iš vidaus praradęs struktūrą. Kartu su apžiūra, paspaudimu, koto pjūviu ir kvapo patikrinimu šis būdas leidžia atsirinkti geresnius grybus ir parsinešti mažiau nusivylimo.

Geriausias grybas krepšyje yra ne didžiausias ir ne gražiausiai atrodantis iš tolo. Geriausias yra tas, kuris jaunas, tvirtas, sveikas, švarus ir aiškiai atpažintas. Jei peilio nugarėlė į kepurę atsiremia tvirtai, kotas neįdumba, pjūvis švarus, o kvapas malonus – toks radinys jau vertas vietos krepšyje.

O jei garsas tuščias, grybas minkštas, apačioje matyti skylučių ir vidus atrodo kaip išvarpytas tuneliais, geriausia jį palikti ten, kur radote. Miškui jis dar pravers, o jūsų vakarienei – tikrai ne.