Senelis pamiršta, kur padėjo akinius, bet prisimena vaikystės dainas: ką tai pasako apie atmintį

Ryte senelis jau trečią kartą apžiūri virtuvės stalą, palangę ir švarko kišenes. Akiniai, atrodo, tiesiog pradingo. Po kelių minučių jie randami ant jo galvos, o pats žmogus kiek susigėdęs numoja ranka: „Matyt, galva nebe ta.“ Tačiau užtenka per radiją išgirsti seną melodiją, ir jis be klaidos padainuoja visą vaikystėje girdėtos dainos posmą.

Tokie momentai šeimai dažnai kelia prieštaringų jausmų. Iš vienos pusės, gražu ir net jaudina, kaip aiškiai žmogus prisimena laikus, kurių kiti šeimos nariai net nepažino. Iš kitos – neramu: ar tai tik įprastas užmaršumas, ar ženklas, kad atmintis silpsta? Atsakymas nėra vienas, nes atmintis nėra vienas stalčius, kuriame laikomi ir akiniai, ir senos dainos.

Žmogus gali sunkiau prisiminti, kur prieš pusvalandį paliko telefoną, bet puikiai atkurti mokyklos klasės vaizdą, mamos balso intonaciją ar pirmos darbovietės tvarką. Tai nebūtinai reiškia, kad jis apsimeta, tingi susikaupti ar „gyvena praeitimi“. Dažnai taip tiesiog veikia skirtingi atminties keliai.

Kur dingsta akiniai, kai galvoje skamba sena daina

Kasdieniai daiktai pasimeta dažnai ne todėl, kad žmogus jų visiškai nebeprisimena, o todėl, kad tuo metu informacija nebuvo tvirtai užfiksuota. Akiniai padedami skubant atidaryti duris, atsakyti į klausimą, išvirti kavą ar persijungti į kitą mintį. Po kelių minučių smegenys nebeturi aiškaus „įrašo“, kur tas veiksmas įvyko.

Vyresniame amžiuje tokie išsiblaškymai gali dažnėti. Žmogus gali prasčiau įsiminti naują vardą, pamiršti, ko atėjo į kambarį, arba kelis kartus perklausti neseniai pasakytą dalyką. Nuovargis, prastas miegas, stresas, vienatvė, skausmas, kai kurie vaistai ar prastesnė klausa gali šį įspūdį dar labiau sustiprinti.

Tuo metu daina iš vaikystės yra visai kitokio pobūdžio prisiminimas. Ji kartota daugybę kartų, susieta su emocijomis, šeima, šventėmis, darbu ar jaunystės patirtimis. Tokie prisiminimai būna giliai įaugę į žmogaus gyvenimo istoriją, todėl kartais iškyla net tada, kai nauja informacija jau sunkiau išlieka.

Seni prisiminimai dažnai laikosi ne vien žodžiais

Vaikystės daina gali sugrąžinti ne tik jos tekstą. Žmogus staiga prisimena namų kvapą, kiemo žmones, žiemos vakarus, mamos rankas ar kelią į mokyklą. Muzika, ritmas ir emocija veikia kaip stiprūs signalai, padedantys atverti tai, kas galbūt tyliai slypėjo atmintyje metų metus.

Dėl to šeimos kartais nustemba: senelis neprisimena, ką valgė pusryčiams, bet tiksliai pasakoja, kaip jaunystėje važiavo į pirmąjį darbą. Čia nėra prieštaravimo. Nauji įvykiai turi būti greitai pastebėti, suprasti ir išsaugoti, o seni, daug kartų pergyventi prisiminimai jau seniai tapę asmeninės istorijos dalimi.

Ypač svarbios yra procedūrinės ir emocinės atminties detalės: pažįstamas priedainis, rankų judesys mezgant, mėgstamo patiekalo ruošimo eiga, sena malda ar šokio žingsniai. Kartais žmogus nebegali paaiškinti, kada to išmoko, bet kūnas ir emocija tą kelią vis dar „žino“. Todėl pažįstama muzika vyresniam žmogui gali būti ne vien pramoga, o saugumo ir ryšio jausmas.

Senelis pamiršta, kur padėjo akinius, bet prisimena vaikystės dainas: ką tai pasako apie atmintįNuotrauka: Unsplash / Kwami Fattah Al Sissi

Kada artimiesiems verta ne numoti ranka, o įsižiūrėti

Vien pamesti akiniai ar pamirštas žodis dar nėra priežastis daryti skaudžias išvadas. Taip nutinka ir jauniems žmonėms, ypač kai galva pilna rūpesčių. Daug svarbiau stebėti, ar užmaršumas ima nuolat trukdyti įprastam gyvenimui ir ar žmogus pats nebesugeba susiorientuoti situacijose, kuriose anksčiau jautėsi tvirtai.

Nerimą gali kelti pasikartojantys sunkumai tvarkant įprastus reikalus, painiojamas laikas ar vieta, nuolatinis tų pačių klausimų kartojimas, ryškūs elgesio pokyčiai arba neįprastas pasimetimas pažįstamoje aplinkoje. Svarbi ir kaita: jei žmogaus būklė pastebimai pasikeitė per trumpą laiką, to nereikėtų nurašyti vien amžiui.

Tokiu atveju geriausia ne ginčytis ir ne tikrinti žmogų tarsi per egzaminą. Ramus pokalbis su šeimos gydytoju gali padėti įvertinti, kas vyksta, ir atmesti kitas priežastis, kurios gali veikti dėmesį bei atmintį. Artimiesiems verta užsirašyti konkrečius pastebėjimus: ne miglotą „jis labai pamiršta“, o kas tiksliai pasikeitė, kaip dažnai tai kartojasi ir ar tai kelia pavojų kasdienybėje.

Žmogų žeidžia ne tik užmaršumas, bet ir aplinkinių reakcija

Kai senjoras ieško akinių, aplinkiniai kartais nekantriai atsidūsta, pataiso jį pakeltu balsu arba pajuokauja, kad „vėl prasidėjo“. Iš šalies tai gali atrodyti menkniekis, tačiau žmogui tokie žodžiai dažnai palieka gėdos ir bejėgiškumo jausmą. Jis ir pats gali pastebėti, kad kažkas pasikeitė, todėl kiekvienas priminimas tampa skaudesnis.

Šeimai irgi nelengva. Suaugę vaikai nerimauja, skuba tarp savo darbo ir tėvų reikalų, kartais pavargsta nuo tų pačių pokalbių. Tačiau kantrybė čia nėra vien mandagumas – ji padeda išlaikyti žmogaus orumą ir sumažina įtampą, kuri pati gali dar labiau apsunkinti susikaupimą.

Praktiškai padeda paprasta tvarka: nuolatinė vieta akiniams, raktams ir vaistams, aiškūs užrašai, mažiau bereikalingo triukšmo, įprastas dienos ritmas. Jei žmogus prašo pakartoti, geriau pasakyti trumpai ir ramiai, o ne priminti, kad jis tai jau girdėjo. O senos dainos, šeimos nuotraukos ar pokalbiai apie jaunystę gali tapti ne praeities garbinimu, bet šiltu būdu palaikyti ryšį.

Senelis, kuris ant galvos neberanda akinių, bet prisimena vaikystės dainą, nėra vien „pamiršęs žmogus“. Jis vis dar nešiojasi didžiulę savo gyvenimo dalį – kartais aiškesnę už šios dienos rytą. Svarbiausia šeimai ne vien pastebėti, kas išsprūsta iš atminties, bet ir išgirsti, kas joje vis dar skamba.