Ar galima pakeisti skaudžius vaikystės prisiminimus ir sumažinti nesėkmės baimę

Užtenka vieno griežtesnio vadovo tono, nepavykusio pokalbio ar klaidos prie kitų žmonių, ir kūnas sureaguoja greičiau už mintis. Gerklėje atsiranda gumulas, delnai sudrėksta, o galvoje staiga pasigirsta senas, labai pažįstamas sakinys: „Tu vis tiek nesugebėsi.“ Nors žmogui jau trisdešimt, keturiasdešimt ar daugiau, tą akimirką jis gali pasijusti taip, tarsi vėl stovėtų vaikystės kambaryje prieš nepatenkintą suaugusįjį.

Todėl nesėkmės baimė dažnai nėra vien tinginystė, perfekcionizmas ar charakterio silpnumas. Kartais ji gimsta iš senų patirčių, kai už klaidą buvo gėdinama, lyginama, ignoruojama arba kai namuose trūko saugumo. Skaudžių vaikystės prisiminimų tiesiog ištrinti nepavyksta, tačiau jų poveikį dabartiniam gyvenimui galima pakeisti. Ir būtent tai daugeliui tampa svarbiausiu lūžiu.

Prisiminimas lieka, bet jis nebeturi valdyti kiekvieno sprendimo

Vaikystės patirtys dažnai įsirašo ne kaip aiški istorija su pradžia ir pabaiga, o kaip jausmas. Žmogus gali net neprisiminti konkretaus vakaro ar pasakytų žodžių, bet puikiai pažinoti gėdą, įtampą prieš atsiskaitymą, baimę paprašyti pagalbos ar norą pasitraukti vos atsiradus rizikai. Tada dabarties situacija atrodo pavojingesnė, nei yra iš tikrųjų.

Keisti skaudžius prisiminimus nereiškia įtikinti save, kad nieko nebuvo, ar priverstinai atleisti tiems, kurie skaudino. Tai reiškia pamažu atskirti anuometinį vaiką nuo šiandieninio savęs. Vaikas priklausė nuo suaugusiųjų vertinimo ir dažnai neturėjo galimybės apsiginti, o suaugęs žmogus jau gali rinktis aplinką, nustatyti ribas ir į savo klaidą pažvelgti kitaip.

Kai prisiminimas iškyla, verta pastebėti ne tik jo turinį, bet ir tai, kas vyksta dabar. Ar tikrai prieš jus stovi žmogus, galintis jus pažeminti? Ar tikrai viena neideali užduotis nulems visą gyvenimą? Toks paprastas klausimas nepanaikina emocijos per kelias sekundes, bet sukuria tarpą tarp seno automatinio išgąsčio ir dabarties realybės.

Nesėkmės baimę kursto ne pati klaida, o sena jos kaina

Žmonės bijo ne vien to, kad projektas nepavyks, kad nepraeis darbo pokalbio ar kad pasakys ką nors ne taip. Jie bijo jausmo, kurį nesėkmė kadaise reiškė: atstūmimo, pašaipos, šalto tylėjimo, nusivylusio žvilgsnio. Jei vaikystėje klaida buvo priimama kaip įrodymas, kad esi blogas ar nevertas meilės, suaugus sunku patikėti, jog suklysti galima neprarandant savo vertės.

Tai ypač matyti tuomet, kai žmogus ilgai ruošiasi ir vis tiek nepradeda. Jis gali valandų valandas taisyti laišką, atidėlioti prašymą dėl didesnio atlyginimo, neskelbti savo darbo ar atsisakyti naujos galimybės, nors jos nori. Iš šalies tai kartais atrodo kaip neryžtingumas, bet viduje vyksta visai kita kova: noras judėti pirmyn susiduria su labai senu bandymu apsisaugoti.

Svarbu sau priminti, kad nesėkmė šiandien nebėra tas pats, kas nesėkmė vaikystėje. Nepavykęs bandymas gali būti nemalonus, kainuoti laiko ar pinigų, tačiau jis nepasako, kas esate kaip žmogus. Kuo dažniau šis skirtumas patiriamas ne vien protu, bet ir realiais mažais veiksmais, tuo silpnesnė darosi sena baimės taisyklė.

Ar galima pakeisti skaudžius vaikystės prisiminimus ir sumažinti nesėkmės baimęNuotrauka: Pixabay / fotoblend

Vienam reikia drąsos kalbėti, kitam – drąsos sustoti

Skirtingiems žmonėms ši baimė atrodo nevienodai. Vienas darbuotojas tylės susirinkime, nors turi gerą mintį, nes nenori pasirodyti kvailai. Tėvas ar mama gali siekti neįmanomo tobulumo namuose ir darbe, nes bet koks chaosas sukelia kaltę. Senjoras gali vengti naujų technologijų ne todėl, kad jų negali išmokti, o todėl, kad bijo būti sukritikuotas ar pasijusti nereikalingas.

Kiti baimę slepia po dideliu aktyvumu. Jie imasi visko, pervargsta, negali atsisakyti papildomos užduoties ir nuolat stengiasi įrodyti savo vertę. Tokiam žmogui sustoti, pasakyti „nežinau“ ar paprašyti pagalbos kartais būna daug sunkiau nei dirbti iki vėlumos.

Artimiesiems čia tenka svarbi, nors ir nelengva vieta. Raginimas „nebijok“ ar „tiesiog pasitikėk savimi“ dažnai nepadeda, nes žmogus puikiai supranta, ko turėtų nebijoti, bet kūnas į tai nereaguoja. Daug daugiau reiškia ramus klausimas, kas konkrečiai kelia grėsmės jausmą, ir priminimas, kad vienas bandymas nenusprendžia nei santykių, nei žmogaus vertės.

Pokytis prasideda nuo mažų saugių bandymų

Pirmas praktiškas žingsnis – pastebėti, kokiose situacijose baimė įsijungia stipriausiai. Gal ji ateina gavus pastabą, prieš skambutį nepažįstamam žmogui, prieš viešą kalbėjimą ar tada, kai reikia parodyti nebaigtą darbą. Užrašius situaciją, mintį ir kūno pojūtį, dažnai išryškėja pasikartojantis scenarijus, kuris iki tol atrodė tiesiog „mano būdas“.

Tada verta rinktis ne didįjį šuolį, o mažą veiksmą, kuriame galima patirti, kad klaida yra pakeliama. Pavyzdžiui, išsiųsti laišką jo netaisant dešimt kartų, susirinkime užduoti vieną klausimą arba paprašyti atsiliepimo apie darbą. Po tokio bandymo svarbu ne skubėti vertinti rezultatą, o sąžiningai pamatyti: kas nutiko, kas neįvyko ir ką žmogus atlaikė.

Jeigu vaikystės prisiminimai labai įkyrūs, sukelia stiprų nerimą, miego sunkumų, panikos epizodų ar trukdo kurti santykius bei dirbti, verta kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą. Tai nėra ženklas, kad žmogus „nesusitvarko“. Kartais saugiausias kelias per seną patirtį atsiranda tada, kai šalia yra specialistas, padedantis ją nagrinėti tokiu tempu, kuris nepalaužia.

Skaudžios vaikystės neįmanoma perrašyti taip, tarsi jos nebūtų buvę. Tačiau galima nebeleisti jai kiekvieną kartą nuspręsti už dabartinį žmogų. Nesėkmės baimė ima trauktis ne tuomet, kai nebejaučiame baimės, o kai suprantame: dabar jau esame ne tas vaikas, kuris liko vienas su savo klaida.