Telefoną galite palikti namuose – tyrėjai parodė, kad žmogų gali atpažinti net „Wi-Fi“

Atrodytų, kad norint žmogų sekti skaitmeniniame pasaulyje pirmiausia reikia jo telefono, išmaniojo laikrodžio, kameros arba bent jau prie interneto prijungto įrenginio. Jei telefoną palikote namuose ir patys prie jokio belaidžio tinklo nesijungiate, turėtumėte būti praktiškai nematomi. Tačiau Vokietijos Karlsrūhės technologijos instituto mokslininkų atliktas tyrimas parodė kur kas netikėtesnį scenarijų – žmogaus buvimą ir net jo tapatybę tam tikromis sąlygomis galima nustatyti analizuojant įprastų „Wi-Fi“ signalų pokyčius. Tyrėjų eksperimente dalyvavo 197 žmonės, o specialiai apmokyta sistema juos atpažino itin dideliu tikslumu.

Svarbiausia tai, kad pačiam žmogui nereikia turėti nei telefono, nei kompiuterio, nei išmaniojo laikrodžio. Pakanka, kad patalpoje veiktų „Wi-Fi“ maršrutizatorius ir kiti prie jo prisijungę įrenginiai. Žmogaus kūnas keičia radijo bangų sklidimą patalpoje, o šiuos labai nedidelius pokyčius galima išanalizuoti ir paversti savotišku individualiu radijo „atspaudu“. Tai nereiškia, kad šiandien kiekvienas namuose stovintis maršrutizatorius slapta žino, kas vaikšto po jūsų svetainę, tačiau pats technologinis principas mokslininkams kelia rimtų klausimų dėl privatumo ateityje.

„Wi-Fi“ jūsų nefotografuoja – tačiau kūnas pakeičia signalą

Belaidžio interneto signalas namuose sklinda ne tiesia linija nuo maršrutizatoriaus iki telefono. Radijo bangos atsispindi nuo sienų, grindų, baldų ir kitų objektų, todėl patalpoje susidaro gana sudėtingas signalų laukas. Kai į jį įeina žmogus, jo kūnas dalį bangų sugeria, dalį atspindi ir pakeičia jų kelią. Plika akimi to, žinoma, nematome, tačiau moderni įranga gali pastebėti net labai mažus tokių signalų pokyčius.

Tyrėjai pasinaudojo informacija, susijusia su vadinamuoju „beamforming“ – technologija, kuri šiuolaikiniams maršrutizatoriams padeda efektyviau nukreipti belaidį signalą konkrečių įrenginių link. Kad sistema žinotų, kaip signalą nukreipti, tarp įrenginių perduodama informacija apie belaidžio kanalo būklę. Mokslininkai nustatė, kad analizuojant dalį šios informacijos galima atkurti gana charakteringus žmogaus buvimo sukeltus signalų pokyčius.

Eksperimento metu sistema buvo apmokyta atskirti konkrečius žmones, o vėliau tikrinta, ar galės juos atpažinti dar kartą. Rezultatai parodė, kad tam tikromis eksperimento sąlygomis tikslumas buvo beveik 100 procentų. Sistema veikė net tada, kai žmonės judėjo skirtingai ar nešėsi daiktus. Tačiau čia yra svarbi detalė: „Wi-Fi“ savaime nepasako žmogaus vardo ar pavardės. Kad sistema galėtų nustatyti, jog tam tikras radijo signalų vaizdas priklauso konkrečiam žmogui, ji pirmiausia turi būti apmokyta naudojant ankstesnius to žmogaus duomenis.

Telefono su savimi nereikia – ir būtent tai kelia daugiausia klausimų

Iki šiol dauguma privatumo grėsmių buvo gana lengvai suprantamos. Telefonas gali perduoti vietos duomenis, programėlės renka informaciją apie mūsų veiksmus, o kameros gali užfiksuoti veidą. Šiuo atveju viskas kitaip, nes stebimas žmogus pats nieko aktyviai nesiunčia. Jis gali neturėti jokio prie tinklo prijungto įrenginio, tačiau jo kūnas vis tiek fiziškai keičia aplinkoje sklindančias radijo bangas.

Teoriškai tai reiškia, kad ateityje panašios sistemos galėtų būti naudojamos nustatyti, ar konkretus žmogus yra kambaryje, koridoriuje, parduotuvėje ar biure, nors pats prie vietinio „Wi-Fi“ tinklo niekada nebuvo prisijungęs. Jei tas pats asmuo nuolat lankytųsi vienoje vietoje ir sistema būtų iš anksto apmokyta jį atpažinti, atsirastų galimybė fiksuoti jo pasirodymą be kameros ir be telefono siunčiamų duomenų.

Vis dėlto nereikėtų suprasti tyrimo taip, tarsi bet kuris kaimynas šiandien galėtų atsisiųsti programėlę ir per sieną sužinoti, kas vaikšto jūsų namuose. Tyrimui reikalinga specializuota duomenų analizė, tinkamos techninės sąlygos ir iš anksto surinkti mokymo duomenys. Tai labiau demonstracija, ką gali leisti dabartinių belaidžių tinklų techninės savybės, o ne jau plačiai naudojama masinio sekimo sistema.

Ar dabar reikia išjungti namų maršrutizatorių?

Paprastam žmogui po tokio tyrimo natūraliai kyla klausimas, ar nereikėtų bent nakčiai ištraukti maršrutizatoriaus iš elektros lizdo. Kol kas tokių drastiškų priemonių imtis pagrindo nėra. Tyrėjų parodytas metodas nėra įprasta namų „Wi-Fi“ funkcija, o vien pakeitus belaidžio tinklo slaptažodį ši konkreti teorinė problema taip pat neišnyktų, nes ji susijusi ne su prisijungimo slaptažodžio vagyste, o su pačiu radijo signalų veikimu.

Vis dėlto elementarios saugumo taisyklės išlieka svarbios. Namų maršrutizatoriaus programinę įrangą verta reguliariai atnaujinti, seną ir gamintojo nebepalaikomą įrangą laikui bėgant pakeisti naujesne, naudoti stiprų administratoriaus slaptažodį ir nepalikti įjungtų funkcijų, kurių iš tiesų nenaudojate. Tai nebūtinai apsaugos nuo būtent šiame tyrime parodyto metodo, tačiau sumažins daug kitų, kur kas realesnių šiandieninių tinklo saugumo rizikų.

Didžiausias darbas, anot mokslininkų, turėtų būti atliekamas ne vartotojų namuose, o kuriant būsimus „Wi-Fi“ standartus. Jei signalų valdymui reikalinga techninė informacija ateityje bus naudojama ir aplinkai ar žmonėms atpažinti, privatumo apsauga turės būti numatyta dar projektuojant pačią technologiją, o ne tik tada, kai tokios sistemos jau taps plačiai naudojamos.

Paprastas maršrutizatorius tampa ne tik interneto dėžute

Šis tyrimas gerai parodo, kaip keičiasi pats požiūris į belaidį ryšį. Ilgą laiką „Wi-Fi“ buvo suvokiamas tiesiog kaip būdas perduoti duomenis tarp maršrutizatoriaus ir telefono ar kompiuterio. Dabar mokslininkai vis dažniau naudoja tas pačias radijo bangas judesiui aptikti, žmonių buvimui nustatyti, kvėpavimui stebėti ar net patalpų vaizdui netiesiogiai rekonstruoti.

Tokios technologijos gali turėti ir labai naudingų pritaikymų – pavyzdžiui, nustatyti, ar vienas gyvenantis vyresnio amžiaus žmogus nukrito, aptikti judėjimą namuose nenaudojant kamerų arba automatiškai valdyti išmaniąsias sistemas. Tačiau tas pats techninis principas gali būti panaudotas ir visiškai priešingai – žmogaus stebėjimui jam apie tai nežinant.

Todėl svarbiausia šio tyrimo žinia nėra ta, kad nuo šiandien reikia bijoti kiekvieno maršrutizatoriaus. Kur kas įdomiau tai, kad net palikus telefoną namuose žmogus nebūtinai tampa visiškai „nematomas“ elektroninei aplinkai. Pasirodo, informacijos šaltiniu gali tapti net tai, kaip mūsų kūnas pakeičia aplink mus sklindančias radijo bangas.