Atrodė, kad privatumas prasideda nuo paprasto sprendimo: išjungti telefoną, palikti jį namuose, apeiti kameras. Tačiau mokslininkų tyrimas parodė neraminantį dalyką – žmogų galima atpažinti net tada, kai jis nesineša jokio išmaniojo įrenginio. Tam gali pakakti aplinkoje veikiančio „Wi-Fi“ signalo.
Nematomas tinklas, kuriame vaikštome kasdien
Įsivaizduokite paprastą rytą. Einat pro kavinę, kurioje žmonės geria kavą, kažkas dirba su nešiojamuoju kompiuteriu, kažkas laukia draugo, o kampe tyliai mirksi maršrutizatorius. Jūs net nepagalvojate apie jį. Jis atrodo toks pat nereikšmingas kaip lemputė lubose ar rozetė sienoje.
Tačiau būtent tokie įrenginiai ateityje gali tapti ne tik ryšio šaltiniu, bet ir tyliu stebėtoju.
Vokietijos Karlsrūhės technologijos instituto tyrėjai parodė, kad žmogaus kūnas, judėdamas per radijo bangų lauką, palieka savotišką pėdsaką. Ne nuotrauką įprasta prasme, ne vaizdo įrašą, ne veidą kameroje. Greičiau nematomą siluetą, kurį galima atkurti iš „Wi-Fi“ signalų pokyčių.
Ir čia prasideda nejaukiausia dalis: tam nereikia, kad žmogus turėtų telefoną, laikrodį ar kitą elektroninį įrenginį. Pakanka, kad aplinkoje veiktų belaidis ryšys.
Kaip „Wi-Fi“ gali atpažinti žmogų
„Wi-Fi“ signalai nuolat keliauja tarp maršrutizatorių, telefonų, kompiuterių, televizorių ir kitų įrenginių. Kai žmogus praeina per šį signalų lauką, jo kūnas juos sugeria, atspindi ir iškraipo.
Paprastai tariant, mes vaikštome per nematomą radijo bangų tinklą. Ir tas tinklas reaguoja į mūsų judėjimą.
Tyrėjai nustatė, kad šiuos signalų trikdžius galima analizuoti naudojant dirbtinio intelekto sistemas. Apmokytas neuroninis tinklas gali atpažinti ne tik tai, kad kažkas praėjo pro šalį, bet ir kas tai buvo.
Tokiam atpažinimui naudojamos kūno sudėjimo, judesio manieros ir silueto ypatybės. Todėl žmogaus neatpažinimą apsunkina net tai, kad jis pakeitė striukę ar eina kitu kampu. Sistema žiūri ne į drabužius, o į fizinį judėjimo „parašą“.
Kodėl ši technologija kelia nerimą
Iki šiol dauguma žmonių stebėjimą siejo su kameromis. Kamerą galima pamatyti. Galima nusisukti, pasirinkti kitą kelią, užsidėti kepurę ar kaukę. Mikrofonus taip pat įsivaizduojame kaip konkretų įrenginį, kurį kažkas turi įjungti.
„Wi-Fi“ yra kitoks.
Jis yra visur: butuose, biuruose, parduotuvėse, kavinėse, viešbučiuose, oro uostuose, mokyklose, restoranuose. Jis įprastas, nematomas ir niekam nebekelia klausimų. Būtent todėl tokia technologija skamba daug pavojingiau nei dar viena kamera ant sienos.
Jei tokie metodai būtų pritaikyti masiškai, žmogus teoriškai galėtų būti atpažįstamas net tada, kai nenaudoja jokio įrenginio. Kitaip tariant, nebereikėtų sekti telefono vietos ar atpažinti veido – užtektų analizuoti radijo signalų pokyčius aplinkoje.
Tyrėjų bandymuose, kuriuose dalyvavo apie du šimtus žmonių, atpažinimo tikslumas buvo itin aukštas. Tai nereiškia, kad rytoj kiekviena kavinė pradės sekti praeivius, tačiau pati galimybė jau kelia rimtų klausimų.
Pavojus ne technologijoje, o jos panaudojime
Kaip ir daugelis kitų technologijų, ši gali turėti ir naudingų pritaikymų. Pavyzdžiui, pastatuose būtų galima aptikti žmogų be kamerų, padėti saugumo sistemoms, stebėti judėjimą vietose, kur vaizdo kameros nepageidaujamos dėl privatumo.
Tačiau tokia pati galimybė gali būti panaudota ir daug tamsesniems tikslams.
Jei technologija leidžia atpažinti žmogų be jo telefono, be kameros ir be tiesioginio kontakto, ji tampa patraukli tiems, kurie nori stebėti žmones nepastebimai. Autoritariniuose režimuose tokios sistemos galėtų būti naudojamos protestuotojams, aktyvistams ar politiniams oponentams sekti.
Ir tai jau nebe mokslinės fantastikos siužetas. Tai klausimas, kaip greitai technologijų kūrėjai, reguliuotojai ir visuomenė supras, kad belaidžio ryšio standartai turi būti kuriami galvojant ne tik apie greitį, bet ir apie privatumą.
Kodėl paprastas žmogus kol kas neturėtų panikuoti
Svarbu nepulti į kraštutinumus. Tai, kad mokslininkai parodė technologijos galimybes, dar nereiškia, kad bet kuris kaimynas rytoj galės jus atpažinti per savo maršrutizatorių. Tokiems metodams reikia duomenų, specialių modelių, techninių žinių ir tinkamų sąlygų.
Šiuo metu kur kas dažnesnės ir praktiškesnės grėsmės vis dar yra įprastesnės: kameros, nesaugūs slaptažodžiai, sekimo programėlės, vietos duomenys telefone, socialinių tinklų įpročiai.
Tačiau tyrimas rodo kryptį, apie kurią verta kalbėti dabar. Privatumas ateityje nebebus tik klausimas, ar turime telefoną kišenėje. Jis vis labiau priklausys nuo aplinkos, kurioje gyvename, ir nuo technologijų, kurių net nepastebime.
Ką ši istorija primena mums visiems
Mes ilgai manėme, kad technologijos mus seka per tai, ką nešiojamės su savimi. Telefoną. Laikrodį. Banko kortelę. Automobilį. Tačiau dabar aiškėja, kad net pati aplinka gali tapti duomenų šaltiniu.
Maršrutizatorius ant lentynos neatrodo grėsmingai. Jis nekalba, nefilmuoja, nešviečia raudona lempute kaip apsaugos kamera. Jis tiesiog siunčia signalą. Bet jei iš to signalo galima suprasti, kas praėjo pro šalį, turime iš naujo permąstyti, ką vadiname privačia erdve.
Mokslininkai ragina technologijų kūrėjus ieškoti apsaugos būdų būsimuose „Wi-Fi“ standartuose. Tai svarbu, nes problema neturėtų būti palikta vien paprastiems vartotojams. Žmogus negali išjungti visų aplink esančių maršrutizatorių. Negali vaikščioti per miestą be radijo bangų. Negali pats apsisaugoti nuo technologijos, kurios net nemato.
Ši istorija nėra raginimas bijoti kiekvieno „Wi-Fi“ tinklo. Tai veikiau priminimas, kad patogumas visada turi kainą, o privatumas dažnai pradedamas ginti per vėlai.
Anksčiau sakydavome: išjunk telefoną, jei nenori būti sekamas.
Dabar gali tekti klausti kitaip: ar pasaulyje, pilname nematomų signalų, dar apskritai įmanoma tiesiog praeiti nepastebėtam?
