Mano vyras po kiekvieno grybavimo daro tą patį: taip išgelbėja dalį sukirmijusių grybų

Rudeninis grybavimas mūsų namuose visada turi savą ritualą. Vyras iš miško dažniausiai grįžta pavargęs, bet patenkintas – su krepšiu baravykų, raudonviršių, lepšių ar kitų grybų, kuriuos dar miške atrodo norisi dėti tiesiai į keptuvę. Kol jis pasakoja, kur rado gražiausią vietą, aš jau matau kitą darbo pusę: krepšį reikės išversti, viską perrinkti, nuvalyti, supjaustyti ir tik tada spręsti, kas keliaus į sriubą, keptuvę ar šaldiklį.

Tačiau yra vienas dalykas, kurį mano vyras daro visada, net jei grybai iš pirmo žvilgsnio atrodo gražūs. Jis niekada nepalieka jų „rytojui“ ir neskuba visko iškart virti. Pirmiausia grybus perrenka, perpjuna įtartines vietas, o tada dalį jų trumpam pamerkia į sūrų vandenį. Šis paprastas būdas nepadaro stebuklo ir neišgelbsti visiškai sugedusių grybų, bet ne kartą padėjo suprasti, kurie grybai dar tinkami, o kuriuos geriau mesti lauk be jokio gailesčio.

Pirmiausia niekada nepaliekame grybų stovėti iki ryto

Po grybavimo labai norisi krepšį pastatyti virtuvėje ir pasakyti: „Ai, sutvarkysime vakare arba rytoj.“ Bet būtent čia prasideda didžiausios problemos. Grybai nėra bulvės, kurios ramiai pagulės kampe. Jie greitai minkštėja, ypač jei rinkti drėgnu oru, ilgiau pabuvę automobilyje ar buvo sudėti per tankiai. Kuo ilgiau jie stovi, tuo sunkiau paskui suprasti, kuris grybas dar geras, o kuris jau pradėjęs gesti.

Todėl mano vyras visada pirmiausia išverčia krepšį ant stalo ar plačios lentos ir ima rūšiuoti. Gražesni grybai keliauja į vieną pusę, įtartini – į kitą. Nupjaunami žemėti kotų galai, nuimami lapai, spygliai, išpjaunamos minkštos ar patamsėjusios vietos. Jeigu grybas atrodo suglebęs, turi nemalonų kvapą arba perpjovus matyti, kad jis beveik visas išgraužtas, tokio jis negaili. Pasak jo, su grybais geriau išmesti vieną gerą nei suvalgyti vieną blogą.

Sūrus vanduo parodo, kas slepiasi grybuose

Kai grybai jau atrinkti, vyras paruošia paprastą tirpalą: į dubenį ar puodą įpila šalto vandens ir įberia kelis šaukštus druskos. Vanduo turi būti sūrus, bet nereikia daryti tokio stipraus sūrymo, tarsi ruoštume agurkus žiemai. Tada jis sudeda grybus ir palieka juos trumpam – dažniausiai keliolikai minučių.

Per tą laiką iš grybų gali išlįsti smulkūs kenkėjai, o prie kepurėlių ar kotų prilipę spygliai, smėlis ir miško šiukšlės atsiskiria lengviau. Man labiausiai patinka tai, kad po tokio mirkymo daug aiškiau matosi, ką dar verta tvarkyti, o kas tik gražiai atrodė iš išorės. Vis dėlto vyras visada primena: sūrus vanduo nėra būdas „atgaivinti“ blogą grybą. Jeigu grybas viduje smarkiai pažeistas, glitus ar keistai kvepia, jokios druskos jo nebeišgelbės.

Dar vienas svarbus dalykas – grybų negalima mirkyti per ilgai. Jie labai greitai prigeria vandens, praranda skonį ir tampa patižę. Todėl mes juos laikome tirpale tik trumpai, tada išimame, dar kartą peržiūrime, perplauname, jei reikia, ir ruošiame toliau.

Prasideda grybų sezonas

Ne visus grybus gelbstime vienodai

Per tiek metų jau supratau, kad kai kurie grybai yra tikri apgavikai. Iš viršaus atrodo gražūs, tvirti, lyg ką tik iš reklaminės nuotraukos, o perpjovus kotą ar kepurėlę pasimato smulkūs takeliai. Taip dažnai būna su baravykais, raudonviršiais ar lepšėmis. Todėl vyras jų niekada nepalieka sveikų iki pat gaminimo – visada perpjuna ir apžiūri.

Voveraitės paprastai būna kur kas švaresnės, todėl su jomis mažiau vargo, bet ir jas vis tiek reikia perrinkti. Miške prie jų prilimpa lapai, smėlis, spygliai, kartais pasitaiko ir netinkamų vietų. Svarbiausia nepamiršti vieno dalyko: joks mirkymas sūriame vandenyje nepadaro nepažįstamo grybo saugaus. Jei vyras nėra tikras, kokį grybą parsinešė, toks grybas į puodą nekeliauja.

Kai kurių grybų tiesiog neverta gailėti

Anksčiau man būdavo gaila išmesti didesnį grybą, ypač jeigu jis iš išorės atrodydavo gražus. Atrodydavo, kad galima išpjauti blogą vietą, o likusi dalis dar bus tinkama. Bet po kelių tokių kartų supratau, kodėl patyrę grybautojai ne visada taupo. Jei grybas minkštas, patamsėjęs, glitus, turi blogą kvapą arba perpjovus matyti, kad vidus beveik visas išgraužtas, jį geriau išmesti iš karto.

Dabar pas mus taisyklė labai paprasta: gerus grybus tvarkome tą pačią dieną, abejotinus apžiūrime ypač atidžiai, o blogų negailime. Sūrus vanduo padeda išjudinti smulkias kirmėles ir lengviau pašalinti miško šiukšles, bet galutinį sprendimą vis tiek priimame tik perpjovę grybą ir gerai jį apžiūrėję.

Todėl po kiekvieno grybavimo mano vyras ir daro tą patį. Jis neskuba džiaugtis vien pilnu krepšiu, nes žino, kad tikrasis laimikis paaiškėja ne miške, o namuose, kai kiekvienas grybas pereina per rankas. Kartais sūrus vanduo padeda išgelbėti nemažą dalį krepšio, o kartais tik patvirtina, kad su kai kuriais grybais geriau atsisveikinti. Bet abiem atvejais ramiau žinoti, kas iš tiesų atsidurs lėkštėje.