Po valgio ima drebėti rankos: kūnas gali prašyti ne saldumyno, o kitokio ritmo

Pietūs baigti, lėkštė nustumta į šalį, o vietoj malonaus sotumo staiga atsiranda keistas nerimas. Pirštai lyg lengvai virpa, galvoje kiek apsiniaukia, norisi kuo greičiau kavos, sausainio ar bent kelių saldainių iš stalčiaus. Tą akimirką atrodo aišku: organizmui trūksta cukraus.

Tačiau rankų drebėjimas po valgio ne visada reiškia, kad reikia dar vieno saldaus kąsnio. Kartais būtent labai saldus ar greitai suvalgytas maistas tampa tuo trumpu amerikietiškų kalnelių bilietu: pradžioje pakelia, o netrukus palieka dar labiau išalkusį, pavargusį ir suirzusį.

Žmogų glumina tai, kad nemalonus pojūtis ateina ne tuščiu skrandžiu, o po pietų ar vakarienės. Juk ką tik valgei. Vis dėlto kūnui svarbu ne vien tai, ar lėkštė buvo pilna, bet ir kokiu ritmu valgėme, iš ko sudėjome valgį, kiek laiko praėjo nuo ankstesnio ir kaip tuo metu gyvename – skubėdami, neišsimiegoję ar įsitempę.

Kai pietūs suvalgomi greičiau nei kūnas spėja suprasti

Dažna scena darbe: iki susitikimo lieka dešimt minučių, todėl pietūs suvalgomi prie ekrano. Bandelė, balti ryžiai, saldus gėrimas, gal dar desertas „kad būtų energijos“ – sotumas ateina greitai, bet neilgam. Organizmas gauna daug lengvai pasisavinamų angliavandenių, gliukozės kiekis kraujyje gali sparčiai pakilti, o vėliau kristi.

Toks svyravimas kai kuriems žmonėms pasijunta labai kūniškai: atsiranda silpnumas, prakaitavimas, širdies plakimo pojūtis, dirglumas, sunkiau susikaupti. Rankų drebėjimas gali būti vienas iš signalų, tačiau vien iš jo nustatyti priežasties negalima. Kūnas nėra telefonas, kuris visiems rodo tą patį pranešimą tuo pačiu metu.

Ypač lengva pakliūti į šį ratą, kai rytas prasidėjo tik kava, pusryčiai buvo simboliniai, o pirmas rimtesnis valgymas įvyksta jau gerokai įdienojus. Tuomet pietaujama labai alkaniems ir dažniausiai per greitai. Saldumynas trumpam palengvina savijautą, bet vėliau gali sustiprinti norą vėl kažko užkąsti – ne todėl, kad žmogui stinga valios, o todėl, kad jo dienos ritmas paliko kūną be ramios atramos.

Ne visiems tinka vienodas valgymo grafikas, tačiau daugeliui padeda paprastas dalykas: neleisti alkiui užaugti iki tokio lygio, kai sprendimus už mus priima drebančios rankos. Reguliaresni, ne pernelyg dideli valgiai ir mažiau chaoso tarp jų dažnai yra naudingesni už bandymą kiekvieną prastą savijautos momentą užgesinti saldžiu užkandžiu.

Po valgio ima drebėti rankos: kūnas gali prašyti ne saldumyno, o kitokio ritmoNuotrauka: Unsplash / Vitaly Gariev

Problema gali būti ne cukrus, o tai, ko lėkštėje pritrūko

Po valgio energija laikosi stabiliau, kai jame yra ne tik greitai energiją duodančių produktų, bet ir baltymų, skaidulų bei riebalų. Paprastai tariant, vien bandelė ar dubenėlis saldžių dribsnių kūną pamaitina kitaip nei pilnesnis valgis su kiaušiniais, žuvimi, ankštiniais, varške, daržovėmis, pilno grūdo produktais ar saujele riešutų.

Čia nereikia paversti kiekvienų pietų matematikos uždaviniu. Užtenka pažvelgti į lėkštę ir paklausti, ar joje yra kas nors, kas sotins ilgiau nei dvidešimt minučių. Jei pietūs susideda vien iš greito angliavandenio, o tarp valgymų dar įsiterpia saldi kava, kūnas gali jaustis lyg važiuotų mieste nuolat spaudant ir atleidžiant akseleratorių.

Tėvams tai pažįstama ir su vaikais: po saldaus užkandžio vaikas trumpam atrodo kupinas jėgų, o po kiek laiko tampa irzlus, pavargęs arba vėl prašo valgyti. Panašiai nutinka ir suaugusiesiems, tik mes tai dažniau pavadiname „sunki popietė“ ir bandome išgelbėti dar vienu kavos puodeliu. Senjorams, žmonėms, dirbantiems fiziškai, bei tiems, kurių diena prasideda anksti, reguliarumas taip pat gali būti ypač svarbus.

Vis dėlto neverta savęs barti, jei po pietų norisi saldaus. Kartais tai tiesiog įprotis, kartais – malonumas, o kartais ženklas, kad prieš tai valgėme per mažai ar pernelyg skubėdami. Esmė ne uždrausti desertą, bet neleisti jam tapti vieninteliu būdu susitvarkyti su prastėjančia savijauta.

Prie stalo atsinešame ir miego trūkumą, ir įtampą

Rankos gali drebėti ne vien dėl to, kas buvo lėkštėje. Neišsimiegojus, ilgai gyvenant įtampoje, padauginus kavos ar energinių gėrimų, kūnas tampa jautresnis. Tada net įprastas popietės nuovargis gali būti juntamas stipriau, o skubus maistas tik uždeda dar vieną sluoksnį ant jau pavargusios nervų sistemos.

Darbuotojui, kuris pietauja tarp skambučių, sunku pasakyti sau „valgysiu lėčiau“ – kartais tam tiesiog nėra sąlygų. Kita pusė taip pat aiški: darbdaviai ir paslaugų vietos, kurios palieka žmonėms vos kelias minutes pavalgyti, neturėtų stebėtis, kad popietę daugėja kavos, saldžių užkandžių ir išsekimo. Pertrauka nėra prabanga, jei po jos žmogus turi dar kelias valandas normaliai mąstyti ir dirbti.

Jei toks pojūtis kartojasi, verta kelias dienas ramiai pasižiūrėti į savo ritmą: kada valgoma, kas suvalgoma, kiek išgeriama kavos, ar pusryčiai apskritai buvo, kaip miegota. Kartais vien pakeitus pietus į sotesnius ir atsisėdus jiems bent penkiolikai minučių be ekrano, popietė tampa pastebimai ramesnė. O jei drebėjimą lydi stiprus silpnumas, alpimo pojūtis, sumišimas, krūtinės skausmas, dusulys, jis kartojasi dažnai ar žmogus serga diabetu ir vartoja gliukozę veikiančius vaistus, delsti nereikėtų – būtina kreiptis į medikus.

Tokiais atvejais nereikia pačiam spėlioti, ar tai „tik cukrus“. Panašius simptomus gali lemti įvairios priežastys, todėl gydytojo įvertinimas padeda ne tik rasti atsakymą, bet ir išvengti įpročio kiekvieną nerimą keliantį signalą malšinti saldainiu.

Kūnas po valgio kartais neprašo dar vieno deserto – jis prašo mažiau skubos, tvirtesnių pusryčių, tikresnių pietų ir pertraukos, kurioje galima bent trumpam nebėgti. Saldainis gali būti malonus pasirinkimas, bet jis neturėtų tapti atsakymu į kiekvieną drebančią popietę.